Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

„Reformos“ ar reformos?

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2007-11-20
Komentaras, Lietuvos radijas
Kaip sovietiniais laikais sugebėta nuvalkioti žodžius „taika“ ar „draugystė“, taip ir šiandien gresia, kad kai kurie žodžiai bus nuvalkioti. Žodis „reforma“ – vienas iš jų. Jau daug metų girdime apie reformas švietime, sveikatoje, valstybės valdyme, teismų sistemoje, policijoje, mokesčių bei valstybės biudžeto srityse. Ir priešingai - ar ką nors girdėjome apie prekybos, statybos ar gamybos reformas? Kažin. Kodėl – labai aišku. „Reformuojamos“ sritys – valdžios rankose, ir ji nesugeba šių sričių nei tvarkyti, nei reformuoti. Tuo tarpu privačios atsakomybės srityse veikia privatus sektorius dirbantis vartotojo labui.
 
Palyginkime mažmeninės prekybos, telekomunikacijų ar bet kokį kitą privatų sektorių su švietimu, sveikata ar bet kokiu kitu valdišku sektoriumi... Skirtumų ieškoti ilgai nereikės. Apie ką kalba telekomunikacijų, prekybos ar gamybos įmonių vadovai – apie vartotojus. O apie ką daugiausiai kalba švietimo ar sveikatos ministrai – apie mokytojus, dėstytojus, gydytojus. Pastarieji – ne vartotojai, o paslaugos teikėjai. Gal kažkam ir paradoksas, tačiau iš tikrųjų dėsninga, kad esant tokiai situacijai kaip tik mokytojai, dėstytojai ir gydytojai – kadangi jiems net nelabai sudaromos sąlygos orientuotis į vartotojus – gyvena blogiau nei pardavėjai, statybininkai ar kiti darbininkai.
 
Nepaisant nuolat deklaruojamos kaitos valdiškuose sektoriuose būtent ten vyksta esminių, žmonėms reikalingų pokyčių atidėliojimas. Kai šiandien kalbame apie sveikatos ar švietimo sistemas – kodėl gi nepasinaudojus tuo, ką jau turime kitose srityse? Kodėl aiškiai ir vienareikšmiai neįvardinus kad švietimas bei sveikata – tai paslaugos jų gavėjams? Keista, kad būtent tokio apibūdinimo vis dar vengiama ypač švietimo, ir ypač aukštojo mokslo srityje. Kodėl tuomet neleidus laisvos konkurencijos dėl šių paslaugų? Ir jei iškyla paslaugų prieinamumo problema, kodėl tuomet nefinansavus tik paslaugos gavėjo – paciento, moksleivio, studento – o ne paslaugos davėjo?
 
Neabejoju, kad nemaža dalis politikų tyliai žino, kaip padaryti, kad situacija daugelyje valdžios valdomų sričių pasikeistų, tačiau nežino kito – kaip po to laimėti rinkimus. Būtent taip politiko dilemą suformulavo buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas.
 
Lietuvoje praėjusią savaitę viešėjo reformų analitikas ir konsultantas iš Švedijos Johnny Munkhammar, šią savaitę Londone pristatantis savo knygą „Reformų gidas“. Reformų ekspertas detaliai išanalizavo šią politikų dilemą bei daugelį kitų reformos trukdžių nagrinėdamas sėkmingas reformas Vakarų šalyse. Išvados turėtų įkvėpti tuos, kurie yra nusiteikę pokyčiams. Beveik visos reformas vykdžiusios politinės jėgos po sėkmingų reformų buvo išrinktos kitai kadencijai. Be to, kaip rodo analizė, žmonės priima reformas, jei apie jas pasakyta dar iki rinkimų ir jei jas vykdantys politikai žino kodėl ir kaip jas darys. Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatai tai parodo.
 
Galima drąsiai prognozuoti, kad pradėjus sistemines reformas reformatorius bus labiausiai atakuojamas ir kritikuojamas asmuo. Tai šiandien matome Prancūzijoje. Dar aiškiau tai matėme Jungtinėje Karalystėje prieš du dešimtmečius, kai rinkos reformų tuomet socializmo keliu bežengiančioje šalyje ėmėsi Margaret Thacher. Thacher pavyko ne tik reformos. Jai pavyko būti perrinktai. Ji tapo ir žinomiausia bei autoritetingiausia Jungtinės Karalystės vadove.
 
Ar Lietuvoje yra tokios valios ir tokių ambicijų? Mažiau kaip metams likus iki rinkimų visų rūšių politikai ruošiasi rinkiminio finišo tiesiajai. Galbūt ne tiek svarbu, kas su kuo susijungs, draugaus, ar atvirkščiai – išsiskirs ir nedraugaus. Lietuvos piliečiams svarbu tai, kas bus pasiūlyta. O pasiūlyti tai, kas reikalinga, partijos akivaizdžiai vengia. Panašu, kad šiandien esame įsukti į populizmo karuselę. Populistai kreipia dėmesį į emocijas ir nepasitenkinimą, kiti bando populistus aplenkti jų pačių žaidime, o politikos konsultantai patarinėja ciniškai: prieš rinkimus sakykite tai, ką nori girdėti rinkėjai, o po rinkimų darykite tai, ką reikia.
 
Jeigu norime šį užburtą populizmo ratą pralaužti, priimti reikiamus sprendimus, ir naudotis šių sprendimų vaisiais, tai turime pareikalauti iš politikų konkrečių programų ką jie žada pakeisti ir neleisti apsiriboti šūkiais, kad padarysime geriau visiems. Kitaip kuo toliau, tuo labiau stagnuosime ir stebėsime kaip pasaulis keičiasi ir auga, bet tik ne pas mus.