Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Reformos neįdirbtose žemėse. Kairiesiems yra ką veikti, dešiniesiems - ką apmąstyti

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
2001-11-05
Straipsnis, "Veidas"
Algirdo Brazausko Vyriausybei švenčiant šimtadienį, valdžią praradę dešinieji prakalbo apie tragišką reformų likimą valdant socialdemokratams. Sudėtingiau, bet ir prasmingiau kalbėti apie reformų likimą apskritai, esant valdžioje bet kokios spalvos Vyriausybei. Taigi kokie veiksniai lemia žmonėms reikalingų reformų įgyvendinimą ir ką daryti, kad dirva joms būtų palanki?
 
Interesai - tarp visuomenės ir grupių gerovės
 
Visuomenė yra išsiilgusi gerovės, tvarkos ir santarvės. Nors ir kaltintume žmones neišmanymu, jie gerai žino, kad ne bet kokia priemonė į šiuos tikslus veda, be to - kad ne kalbos, o darbai lemia, ar tikslai bus pasiekti. Tačiau visuomenė - ne pilka masė, todėl verta atskirai nagrinėti partijų rėmėjų ir bendražygių įtaką, aktyvias interesų grupes, taip pat vis didesnį vaidmenį vaidinančią užsienio bendruomenę.
 
Partijų rėmėjai tikisi iš savo protežė privilegijų, dėl teisinės netvarkos įklimpusių problemų sprendimo, tačiau nemažai ir tokių, kurie laukia ryžtingų reformų. Pavienės interesų grupės siekia gerovės savo konkrečiai grupei - privilegijų ir postų. Kad ir kokį sprendimą paimtume – nustatyti cukraus, grūdų kainas ar bet kurį kitą, kai vienos grupės problemos sprendžiamos kitų žmonių sąskaita, skirtingų spalvų Vyriausybės klusniai rašo nutarimus kaip interesų grupių diktantą.
 
Tarptautinės organizacijos siekia Lietuvoje ne šiaip kokio nors bendro gėrio, bet būtent jų įtvirtintų principų diegimo. Kartais tai reiškia reformas dėl žmonių gerovės, bet nebūtinai. Kai valdžią turi kairieji, užsienis stumia juos dešinėn, taigi prisideda prie liberalizavimo. Tačiau kai valdžioje dešinieji, globali biurokratija naudoja atvirus ir slaptus metodus, kad tik maža šalis nenukryptų nuo vidurio kelio. Kova su pelno mokesčio panaikinimu puikiai tai iliustruoja, tačiau reformų baimės nepateisina. Pasiryžę be pelno mokesčio gyventi estai išmintingai atsakinėja į globalių sostinių siunčiamus laiškus, kuriuos lietuviai naudoja savo baimei pridengti.
 
Partijos bendražygiams ir pačiai Vyriausybei rūpi rinkėjų parama, vadinasi, laikantieji vairą turi motyvų imtis ryžtingų veiksmų dėl žmonių gerovės. Tačiau kol nesukurta gerovė visiems, skubama susikurti gerovę sau ir artimiesiems - siauri interesai nenumaldomai patenka į svarbių sprendimų lauką.
 
Galima teigti, kad geresnė padėtis tų, kurie ateina į valdžią ne po rinkimų, bet vėliau - kai pažadai išblėsta, o atpildo už paramą nieks nebelaukia. Andriaus Kubiliaus ryžtui sutelkti pastangas pensijų, mokyklų finansavimo bei biurokratijos pertvarkai ši aplinkybė buvo palanki. Tiesa, pirmajai Rolando Pakso Vyriausybei ta pati aplinkybė nepadėjo.
 
Po rinkimų būna sunkiau - Vyriausybei tenka „atidirbti“ gautą finansinę paramą. Nenuostabu, kad ši bėda verčia politikos bendruomenę ieškoti sprendimų, tačiau negalima naiviai tikėtis, kad pataisius Partijų finansavimo įstatymą ji būtų išspręsta. Kaip kai kurių uždraustų profesijų žmonės, susitinkantys su klientais pogrindyje, politikai paslėptų šešėlyje savo santykius su rėmėjais. Kol yra pasiūla ir paklausa, mainams negalima užkirsti kelio.
 
Valia ugdoma prieš rinkimus
 
Kadangi daugumos partijų šūkiai žada žmonėms gerovę ir beveik niekas neagituoja už skurdą ir karą, tinkama priemonė pasiekti žadamus tikslus yra laisvoji rinka visose srityse, kuriose yra naudojamasi pinigais. Laisvoji rinka dažnai tapatinama su liberalizmu ir laikoma ideologija. Tai neteisinga. Laisvosios rinkos nevalia ideologiškai mėgti ar nemėgti - išmanyti jos dėsnius privalo kiekvienas, keliantis žmonių gerovės tikslą. Niekam neateitų į galvą pavesti fizikos neišmanančiam žmogui kurti sudėtingą technologinį prietaisą. Rizika būtų didelė, sėkmės šansai - menki. Tačiau sukurti mechanizmą žmonių gerovei didinti dažnai pavedama žmonėms, ne tik neišmanantiems ekonomikos dėsnių, bet ir ignoruojantiems elementarų poreikį jų paisyti. Įsivaizduokite, kad politikas eitų į rinkimus ir žadėtų išspręsti kamščių problemą Vilniuje, panaikindamas gravitacijos dėsnio veikimą. Rinkėjai nedelsdami jį nušvilptų. Tačiau demaskuoti tuos, kurie žada eiti prieš ekonomikos dėsnius, rinkėjams pavyksta sunkiau.
 
Tiesa, gyvenimas priverčia ir tokius politikus intuityviai griebtis laisvosios rinkos principų. Kai ne tik deklaruoji paprasto žmogaus pirmenybę, bet ir ieškai praktinių sprendimų, norom nenorom atrandi laisvosios rinkos išmintį. Tai paaiškina, kodėl kairieji neretai elgiasi „ne pagal spalvą“. Kita vertus, laisvosios rinkos principus deklaruojantiems politikams dažnai pritrūksta tikėjimo (o iš tiesų supratimo), kad priežastiniai ryšiai veiks ir praktikoje, taigi reformos duos laukiamų rezultatų. Ar pavyks į valdžią atėjusiems vykdyti reformas, priklauso ir nuo lyderio, tikinčio sėkme ir gebančio suburti žmones, o dar labiau - nuo išankstinio pasirengimo veikti (apie visuomenės paramą nekalbėsiu, darydama prielaidą, kad ją patvirtina valdžios vairas rankose).
 
Deja, jau įsitikinome, kad partijos stoja prie išsvajotojo vairo menkai pasiruošusios. Koncepcijos pradedamos rengti tada, kai reikia imtis praktinių žingsnių. Kai taip atsitinka socialdemokratams, inercija išeina reformoms į naudą. Kai namų darbų nepadaro tie, kurių misija - liberalizuoti, reformos stoja. Kai nėra kultūros dirbti koalicijoje, bet kokia politika pasmerkta buksuoti. Buksuoja kairieji - mažiau judesio į kairę, buksuoja dešinieji - dešinė nepasiekiama. Kartais net nebėra skirtumo, kas valdžioje.
 
Tačiau, tarkime, kad yra lyderis, yra ekonomikos išmanymas ir pasirengimas, taigi valia reikalingoms reformoms. Net ir tada atsiras nemažai akmenų, trukdančių judėti. Apie juos laikas galvoti iš anksto, o ne tada, kai jau beviltiškai griuvinėji. Štai pagrindinis Lietuvos įstatymas teigia, kad „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas“, įteisindamas favoritizmą ir intervencionizmą. Rinkoje nereikia rinkti „naudingų“ ir „lygesnių“ - mat tai vartotojų privilegija. Būtent šios teisės suteikimas politikams, o ne partijų finansavimo tvarka skatina korupciją, kartais šokiruojantį, o kartais įprastą išimtinių teisių dalijimą, pragaištingą kišimąsi į konkurenciją. Tad norint kovoti su šiuo blogiu, reikia užkirsti kelią pasiūlai rastis - atimti iš valdžios teisę dalyti malones.
 
Paradoksas, bet Lietuvoje, kurioje viskas valdžios apribota, neribota liko tik valdžia. Konstitucija turi atitikti savo paskirtį - valdžią deramai apriboti ir užtikrinti, kad įstatymai priimami tik tam, kad gintų nuosavybę, laiduotų nuosavybei būtiną rinkos santvarką ir konkurenciją, kad jie visus subjektus traktuotų vienodai ir nespręstų „išrinktųjų“ problemų kitų žmonių sąskaita. Kitaip sumažinti favoritizmo ir korupcijos neįmanoma. Pasiūla gimdo paklausą, paklausa gundo pasiūlą. Kol valstybės galvos galvoja, kaip padėti bendrovei Mm ir bankui Tt, jos pritrūksta laiko ir kitų ribotų išteklių kiekvienam ir visiems reikalingoms reformoms.
 
Armijai reikia ne tik generolų, bet ir tvarkos
 
Net ir didžiausi reformatoriai, patekę į valdžią, susidurs su valdininkijos mastais ir diktatu. Valdininkai paslaugiai parengs į valdžią atėjusiems veiksmų programas, užkraus juos srautu mažareikšmių sprendimų, apraizgys komisijų veikla, kitais reikšmingais rankų paspaudimais. Kaip ir prieš dešimtmetį, popieriukai judės iš ministerijos į departamentą, iš konsultanto pas patarėją, kol apaugs tuzinu mistinių „vizų“. Archajiška vadyba supančioja valdžios viršūnę arba verčia ją daryti tūkstantį smulkių išimčių ir kitų nuodėmių. Užuot tai darę, valstybės vyrai turėtų sutvarkyti valdymą, pereiti prie politikos formavimo „iš viršaus į apačią“ ir „nuo koncepcijos prie detalių“, priversti valdininkiją dirbti prasmingus darbus.
 
Tačiau šitaip pasielgti su valdininkais dažnam premjerui atrodo „neliberalu“. Nori rašyti įstatymus - tegu, nori surinkti iš įmonių dar daugiau duomenų - prašom, o jei reikia padėti pliusiuką prie kokio nors „e“, tegu kuria e. bibliotekas. Tačiau dirbdami mažai prasmingus darbus, valdininkai neturi laiko imtis tų bėdų, apie kurias sausakimšose salėse su ašaromis kalbėta prieš rinkimus. Jie nesuras ir nepašalins pirmtakų sukurtų trukdžių, dėl kurių kasdien vargsta žmonės, net valdžiai teikiamų ataskaitų jie nesugebės supaprastinti, jie nepavers jų viena e. ataskaita, nors tai irgi būtų pliusas prie „e“. Savo darbui racionalizuoti jie juo labiau pritrūks laiko. Juk darbo kasdien - tiek daug.
 
Šitaip užprogramuojamas išteklių švaistymas chaotiškam judėjimui, viens kitam prieštaraujantiems darbams. Kai A.Brazausko Vyriausybė yra opozicijos kritikuojama už planus įvesti turto mokestį ir panaikinti nulinį investicijų tarifą, žmogus turėtų nustebti sužinojęs, kad šie žingsniai buvo detaliai parengti dar valdant liberalams. Mat Finansų ministerija neslėpdama rengė šias oficialiai programai prieštaraujančias priemones.
 
Norėdamas susitelkti ties žmonėms rūpimomis reformomis, aukščiausiasis šalies darbdavys turėtų kuo greičiau išvalstybinti turtą, kad nereiktų skirti pagrindinės darbo dienos dalies tiekimų problemoms spręsti, paskyrimams į įmonių valdybas svarstyti ir visų šių įmonių nesėkmėms aiškintis. Taip pat reikia perduoti į privačias rankas ir visas įmanomas funkcijas, taikyti konkursus ir kontraktus. Nesumažinęs valdžios, nepadarysi jos efektyvios ir skaidrios. Tai suprato A.Kubilius, užsimojęs apkarpyti biurokratiją. Tačiau - likimo ironija - pati Saulėlydžio komisija, padėjusi konceptualų pagrindą valdžios mažinimui, tapo biurokratijos įkaite. Mat valdžioje neįdiegti elementarūs atsakomybės ir atskaitomybės principai - būtent todėl įmanoma ignoruoti Vyriausybės priimtus sprendimus, negaunant net menkos nuobaudos. Biurokratijos boikotuojami buvo visiškai elementarūs sprendimai: panaikinti keleriopą įmonių registravimą - registre, mokesčių inspekcijoje ir „Sodroje“, supaprastinti ir sumažinti statistines ir kitas ataskaitas, panaikinti pakartotinį Europos kokybės sertifikatus turinčių gaminių tikrinimą ir daugelis kitų. Net dviejų premjerų aplinka bejėgiškai skėsčiojo rankomis - ana armija stipresnė. Betgi anai armijai vadovauti ir nusiuntė premjerą žmonės... Armijai reikia tvarkos. Antraip apie tvarką visuomenėje lieka tik svajoti.
 
Ir dar - šioje armijoje būtina kelti neįprastus, tačiau žmonėms reikalingus klausimus. Koks kiekvieno valdžios veiksmo, naujo įstatymo, reguliavimo, valstybės institucijos ir biudžeto lėšų poreikio tikslingumas ir rezultatas žmonėms? Kokių alternatyvų esama? Negalvoti apie tai pragaištinga - esame apraizgyti beprasmių reguliavimų, besidubliuojančių institucijų, mokame už bergždžius jų darbus ir skundžiamės savo skurdu. Tokį patį nepatogų klausimą būtina kelti, kai reguliavimą, institucijų steigimą ar valstybinį išlaidavimą diktuoja tarptautinės institucijos. Nors ir daug sutarčių ir konvencijų esame pasirašę, tarp jų nėra savo (sveiko) proto nenaudojimo konvencijos, kaip nėra ir savo žmonių ignoravimo sutarties. Kai bent tiek suvoksime ir pakelsime galvas, aiškiai matysime akmenis žmonių gerovei reikalingų reformų lauke. Žinodami, kad ne tik ir gal net ne tiek kairieji parklupdo reformas, gal įgausime jėgų išvalyti lauką ir pagaliau jį suarti. Žmonių išsvajotas derlius to vertas.