Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Reguliuojamos rinkos mitologija. Laisvosios rinkos evoliucija

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
1991-04-26
Straipsnis, "Respublika“
Ar Jūs, skaitytojau, prisimenate, kaip prieš keletą metų būdavo ruošiamasi rinkimams? Kaip parduotuves užplūsdavo gausybė prekių, o rinkiminių punktų bufetuose pasirodydavo ananasų sulčių? Daugelis į šias priešrinkimines dovanas žiūrėdavo skeptiškai, tačiau nesidrovėdavo jomis pasinaudoti. Nors tas laikmetis praėjo, neskubėkite teigti, kad priešrinkiminių dovanų daugiau nebegausite - Lietuvai peršama reguliuojamos rinkos ekonomika teikia galimybę gauti net saldesnių dovanų. Jų atsiradimo šaltinį nelengva pastebėti, jos pasirodo lyg savaime: auga Jūsų pajamos, pagaliau įsidarbina niekam tikęs kaimynas, biznis klesti, o žemos kainos vilioja. Džiaugiatės gyvenimu ir didžiuojatės valdžia. Esate pasiruošę rinkimams. Dar nežinote, kad netrukus teks mokėti už priešrinkimines dovanas. Staiga atsirandančios infliacijos, įšaldyto atlyginimo, augančio nedarbo dėka. Dar nenutuokiate, kad priešrinkiminis augimo-nuosmukio ciklas buvo meistriškai paleistas politiniais valdžios sumetimais.
 
Tačiau mes patys suteikiame valstybei teisę kištis į ekonomiką, vargu ar įtardami, kad ši teisė panaudojama daugeliui subjektyvių interesų įgyvendinti. Mums artimesnis paklusnios, o ne spontaniškos ekonomikos vaizdas, ir tai atitinka žmogaus prigimtį. Žmogus jaučiasi visagalis, tiek dresiruodamas žvėris, tiek reguliuodamas ekonomiką. Ne kiekvienas žmogus - tačiau esantys valdžioje turi tokį natūralų polinkį. Mes sunkiai įsivaizduojame, kad spontaniška, arba savaiminė, tvarka leidžia visuomenei pasiekti daugiau, nei nusibrėžto tikslo siekimas. Norint dar pagerinti šią tvarką, visų pirma būtina turėti patikimas ekonominių charakteristikų prognozes ir suvokti ekonomikos dėsningumus. Stokodami net esamų duomenų, šiandien mes nedrįstume svajoti apie prognozes. O dėsningumus pabandykime suvokti.
 
Štai paprastas pavyzdys: pas mus teigiama, kad palūkanų normos ribas būtina nustatyti, neleidžiant savivaliauti bankams. Bet juk palūkanos - tai ne tik ta kaina, kurią bankas Jums moka už indėlio laikymą, ar kurią Jūs sumokate už paskolą, tai - idealus ekonomikos stabilizatorius. Didelės palūkanos įspėja biznierius, kad ilgalaikės investicijos nepageidaujamos (dėl skirtingų priežasčių: ilgo paskolų bumo, politinio nestabilumo, žmonių polinkio vartoti šiandien, o ne rytoj). Tad, apriboję palūkanas, duodame investitoriams patrauklų, bet klaidinantį signalą. Kreditų paklausa išaugs, bet sumažės norinčių pigiai skolinti savo pinigus. Pažeidus rinkos pusiausvyrą, „aukštesniam teisėjui“ reikės nuspręsti, kas labiau vertas paskolos.
 
Taip vulgariai „šviesoforo“ beveik niekas neperjungia. Tikiuosi - bent to išvengsime Lietuvoje. Paprastai valstybė stengiasi nieko nenuskriausti ir todėl, gausiai tiekdama pinigų kreditą, nedirektyviškai sumažina palūkanų normą. Tokiu būdu nėra pažeidžiama skolinamųjų kapitalų rinkos pusiausvyra, tačiau netrukus...
 
JAV vystymasis liudija, jog visas žymiausias depresijas lėmė valstybės veiksmai, turintys geriausius ketinimus. 1837 metų depresija buvo sukelta valstijų bankų nesaikingos popierinių pinigų emisijos. 1873 metų depresiją sąlygojo valstybės pastangos padengti Pilietinio karo išlaidas. O prie Didžiosios, 1930-ųjų metų, depresijos daug prisidėjo 1913 metais įsteigtas valstybės bankas - federalinė rezervų sistema (FED). Centrinis bankas siekė, kad pramonei bei žemės ūkiui reikalingi resursai atsirastų beveik automatiškai ir kad palūkanos būtų žemos, stimuliuojančios biznį. Tokiu būdu apgavikiškai „stimuliuojami“ biznieriai buvo vedami į pražūtį. Politikai turėtų žinoti, kad užkulisiuose būta ne tik ekonominio naivumo: orientacija į „pigius pinigus“ diktuota ir užsienio politikos reikmių (Anglijos interesai, protekcionistinių tarifų pasekmės). Tad centrinio banko nepriklausomybė nuo vyriausybės, deklaruojama ir Lietuvoje, daugeliu rimtų atvejų pasirodo esanti tariama. „Pigių pinigų“ politikos imtasi 1921 metais, ir per aštuonerius metus pinigų masė išaugo 62 proc. 1928-1929 metais, kai neišmušamas iš vėžių barometras - birža - pradėjo pranašauti nelaimę ir fatališkai artėjo Juodasis Antradienis (1929 metų spalio 24), buvo pradėta vykdyti restrikcinė (pinigų masės suspaudimo) politika. Tačiau per vėlai. Priešingai valstybinio reguliavimo šalininkų mitologijai, Didžioji depresija buvo sukelta ne rinkos kapitalizmo, bet beatodairiškai, drąsiai pradėto valstybės kišimosi į ekonomikos kraujo sistemą - finansus. Be to, depresija buvo pratęsta bandymų susidoroti su jos pasekmėmis.
 
Tačiau šiandien išsivysčiusios Vakarų šalys siekia dereguliuoti, denacionalizuoti ekonomiką. Puikų išsilaisvinančios rinkos funkcionavimo pavyzdį teikia ir keturios Azijos šalys: Honkongas, Singapūras, Taivanis, Pietų Korėja. Jų užimama ekonomikos konkurencingumo vieta greta besivystančių šalių tiesiogiai priklauso nuo ekonomikos liberalizavimo laipsnio.
 
Nuoseklus valstybės nesikišimo nuostatos laikymasis, visų pirma finansinio kapitalo rinkoje, bankų steigimo ir kapitalo judėjimo laisvė leido Honkongui tapti Azijos finansiniu centru, turėti patrauklią ir stabilią valiutinę sistemą. Įdomu, kad susidūrus su būtinybe persiorientuoti nuo darbui imlios gamybos, stambios eksportuojančios firmos pačios ėmė piršti mintį sudaryti bendrą fondą, stimuliuojantį mokslo vystymosi bei kapitalo problemų sprendimą. Tačiau buvo stojiškai atsisakyta šią idėją įgyvendinti, ir struktūrinis lūžis įvyko be dirbtinio tikslingumo.
 
Į tokias pamokas reikėtų atsižvelgti ir mums, be didelių aptarimų, tarp kitko, priimantiems tokius, kaip laikino valiutinio fondo sudarymo, įstatymus*. Ar įvertinome mes, kokį destabilizuojantį smūgį suduodame ekonomikai? Jeigu šalies viduje už analogiškas įplaukų rekvizicijas neišvengiamai atsilygintų savasis vartotojas, valstybei tampant infliacijos įkvėpėja, tai kas padengs šiuos žaidimus su eksportu? Nepraeis nė metai, kai turėsime priimti nutarimą „Dėl eksporto veiklos skatinimo“, dotuoti eksporto gamybą, pirkti Rusijos aukcionuose valiutą.
 
Kaip sunku mums bebūtų, nevalia pamiršti, kad yra Įstatymai ir yra Dėsniai. Veikiantys įstatymai nėra „parašomi“ ar „įgyvendinami“. Jie yra civilizacijos „išrandami“ ta pačia savaimine tvarka ir todėl atitinka gyvenimo Dėsnius. Tad ar ne beviltiškos yra mūsų pastangos implantuoti į gyvenimą subjektyvaus tikslingumo remiamus svetimkūnius? „Liberalizmas apriboja tikslingą visuomeninę tvarkos kontrolę iki bendrųjų taisyklių įgyvendinimo - tokių taisyklių, kurios reikalingos savaiminei tvarkai susiformuoti, juk jos detalių mes negalime numatyti“ - rašė Nobelio premijos laureatas F. Hayek. Vadovaujantis Honkongo ir kitų „azijietiškų tigrų“ pavyzdžiu, galima teigti, kad ekonomikos reformavimo sėkmė priklauso nuo to, kiek nuosekliai sugebama kurti laisvąją rinką. Kai tik vardan labai gražaus ir gyvybiškai svarbaus tikslo bandoma nusižengti valstybės nesikišimo principams, tuoj pat „sustreikuoja“ savaiminio judėjimo mašina. Ir tik laiku pašalinti svetimkūniai leidžia tai mašinai „susireguliuoti“.
 
Tačiau valstybė egzistuoja ir vykdo būtinąsias funkcijas. Kas jas apibrėš? Laukdami valstybės paramos, nepamirškime: valstybė neturi daugiau, negu iš mūsų paima. Už bet kokią kompensaciją, gautą iš valstybės biudžeto, sumoka jos piliečiai - mokesčiais, infliaciniais praradimais ir pan. Visi šie procesai pasižymi didžiuliu pajamų perskirstymu, ir aš neskubėčiau teigti, kad šis perskirstymas yra eilinio žmogaus naudai. Nuo jo išlošia ne tik silpniausieji. Turintys įtakos „rykliai“ sugeba panaudoti reguliavimo instrumentus savo naudai. Kompensuodami laisvo ūkininkavimo praradimą, jie greitai susiorientuoja žaidimo taisyklėse: įvairios dotacijos, valstybiniai užsakymai, lengvatos, kainų kontrolė tampa paklausi prekė valstybės vyrų rankose. Taip perskirstymas nusipelno ir pajėgiausiųjų simpatijų, o laisvoji rinka tampa stipriais interesais varoma biurokratinė mašina.
 
Įvertinant visa tai, paaiškėja, kodėl reguliuojama rinka, išpuoselėta mūsų socialistinėje dirvoje, gali virsti išsivysčiusių kraštų karikatūra. Tad ar turi vilties mūsų skaitytojas gyventi laisvoje visuomenėje, kurioje vadovaujamasi ekonomikos Dėsniais? Ar turi vilties nesusidurti su priešrinkiminiais saldumynais ir porinkiminiais nuostoliais? (Tai, kad nupieštas straipsnio pradžioje rinkiminių ciklų paveikslas yra gana įmanomas, byloja šie duomenys: atlikus tyrimus, 19-oje iš 27 šalių buvo nustatytas ryškus rinkiminis ciklas, kai realios grynosios pajamos auga 5-10 proc. priešrinkiminiais metais ir panašiu greičiu mažėja po rinkimų).
 
Į antrą klausimą atsakysiu: artimiausiu metu nesusidurs, kadangi tokį ciklą užsukti reikia didelio meistriškumo, naudojant valstybinio reguliavimo instrumentus ir prognozuojant ekonomikos vystymąsi. Deja, daugiau tikimybės, kad mūsų laukia nepatyrusių „ekochirurgų“ praktika. Kol dar neturime visų galimybių vykdyti nacionalinį ekonomikos reguliavimą, yra laiko apsispręsti, ar neverta pradėti nuo „XIX amžiaus“ laisvosios rinkos ir leisti jai evoliucionuoti.
 


* Pagal šį įstatymą įmonės privalėjo labai pigiai „parduoti“ valstybei 20 proc. valiutinių įplaukų.