Dar neseniai kalbėti apie privatų kapitalą ar konkurenciją energetikoje buvo laikoma neišprusimo arba naivumo ženklu. Tačiau pasaulyje kilus masinei privatizacijos bangai, o vėliau ir ES pradėjus pertvarkinėti energetikos sektorių, tapo aišku, kad privataus kapitalo naudojimas ir jo konkurencija energetikos sektoriuje yra ne tik kad įmanoma, bet ir reikalinga.

Lietuvoje pasistūmėta nedaug. Teigiama, kad konkurencija energetikoje įmanoma, bet tik tarp gamintojų ir, geriausiu atveju, tiekėjų. Kuo greičiau ir plačiau bus priimta idėja, kad energija, nesvarbu kokia forma, yra prekė, ir kad šią prekę, nepaisant visų su jos specifika susijusių komplikacijų, veikia rinkos dėsniai, tuo geriau bus visiems rinkos dalyviams.

Kol kas priimta manyti, kad tokios veiklos, kaip, pavyzdžiui, energijos perdavimas, yra neva natūralios monopolijos, tad apie konkurenciją šiose srityse kol kas dar nėra kalbama. Bet tai yra slidus dalykas. Jei vienas žaidėjas rinkoje geriausiai patenkinta vartotojų poreikius, tuomet valstybei nėra jokio tikslo drausti bandyti į rinką ateiti naujiems žaidėjams.

Kitaip tariant, jei koks nors keistuolis nori savo pinigus investuoti į iš anksto pasmerktą žlugti projektą, pavyzdžiui, kad ir į alternatyvų elektros energijos tinklą – tegul. Ir atvirkščiai, jei toks projektas pasiteisintų, tuomet paaiškėtų, kad jokios natūraliosios monopolijos čia net ir nebuvo.

Kad ir kaip bebūtų ar kaip besirutuliotų ekonominiai argumentai, tikėtina, kad po tam tikro laiko dėl konceptualių pokyčių mąstyme ar/ir technologinių inovacijų energijos perdavimas nebebus laikomas natūralia monopolija, kaip kad dar visai neseniai vienas iš labiausiai naudojamų natūraliosios monopolijos pavyzdžių laikytas telefoninis ryšys.

Daugelyje valstybių vis dar dominuojantis daugmaž monopolinis energetikos modelis nėra rinkos mechanizmo rezultatas, kaip dažnai manoma. Lietuvoje energetikos sektorius taip pat nebuvo sukurtas laisvos rinkos sąlygomis. Atvirkščiai – didžioji dalis infrastruktūros suplanuota ir pastatyta planinės ekonomikos laikais. Tai savaime nėra blogybė, tačiau tuomet sukurta infrastruktūra dar ilgai ir neišvengiamai formuos energetikos sektorių.

Rinkos mechanizmą reikia įjungti svarstant apie energetikos sistemos plėtrą ar jos atnaujinimą, t.y. kai atliekamos investicijos. Energija labai svarbus ir labai naudingas dalykas, bet dėl to energetika nėra viešoji gėrybė ar prekė, kurią reikia tiekti visiems, kas tik jos užsimano, neatsižvelgiant į tiekimo išlaidas. Kiek kainuos energija, kas pigiau – gaminti vietoje ar tiestis laidus, pirkti dujas balionais ar vesti dujų vamzdį, ir į panašius klausimus privalo atsakyti rinkos dalyviai – energijos pirkėjai ir pardavėjai. Skaičiavimai litais šioje vietoje yra neišvengiami ir jokiu būdu ne primityvesni nei skaičiavimai vatais.

Veikianti rinka, be suvaržymų, prievolių ar privilegijų ir be valstybės įsikišimo, juda ekonominio optimumo link vien jau dėl to, kad ir vartotojai, ir pardavėjai brangina savo pinigus. Todėl keista, kad tiek laiko buvo manoma, jog rinkos santykiai ar privatus kapitalas gali pakenkti arba net sugriauti šalies energetikos ūkį. Ekonominis skaičiavimas ir ekonominiai santykiai energetikoje yra neišvengiami bei naudingi.