Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Rinkimai į Europos parlamentą: lūkesčiai ir galimybės

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2004-05-20
Komentaras, Delfi.lt
Po truputį įsibėgėja rinkimų į Europos parlamentą kampanija. Tiesa, ją kol kas užgožia kitos vidaus politikos aktualijos, tačiau jau galima daryti pirmuosius apibendrinimus apie tai, kas dominuoja diskusijose apie Europos parlamentą ir Lietuvos prioritetus Europos Sąjungos institucijose.
 
Pirmiausia reikia pastebėti, kad kol kas diskusijos vyksta ne apie Europos parlamento galias ar šios institucijos ir mūsų būsimų atstovų joje sąsajas su eilinių rinkėjų gyvenimu. Lietuvos partijų keliami kandidatai daugiausia ginčijasi dėl Lietuvos vidaus reikalų – pensijų ir atlyginimų, užimtumo, švietimo ir kitų reikalų. Tai visi tie klausimai, dėl kurių Europos parlamentas gali reikšti tik susirūpinimą ar pritarimą, kurie niekuo neįpareigoja valstybių narių, o ir pati ES turi visiškai mažai kompetencijų ir teisinių įtakos priemonių. Ir būtų keista, jei būtų kitaip.
 
Pasitvirtina senosiose ES narėse įprastos tendencijos, pastebėtos nuo pirmųjų rinkimų į Europos parlamentą: nepaisant to, kad Europos parlamentas svarsto visai Sąjungai taikomus sprendimus, rinkimuose kiekvienoje šalyje vyrauja nacionalinės problemos, dažniausiai ekonominiai ir socialiniai klausimai, kuriems spręsti ši institucija neturi galių (nors pastarosios ir auga). Neatsitiktinai ir rinkėjų aktyvumas šiuose rinkimuose paprastai yra daug menkesnis nei nacionaliniuose.
 
Viena vertus, galima būtų džiaugtis, kad Lietuva diskusijų tematikos atžvilgiu neišsiskiria iš kitų ES šalių. Esame tokie patys, kaip ir senosios valstybės narės. Tiesa, netrukus vyksiantys Seimo rinkimai dar labiau stiprina partijų norą pasinaudoti rinkimais į Europos parlamentą kaip papildoma savireklamos galimybe, todėl dar stipriau akcentuojamos vidaus politikos aktualijos.
 
Kita vertus, rinkėjai vis dėlto turėtų žinoti, ką iš tikrųjų gali Europos parlamentas, kiek jo veikla lems kasdienį gyvenimą ir gerovės augimo sąlygas Lietuvoje. Tuo labiau kad net ir vertinant tai, ką išrinktieji žada nuveikti juos rinkusiųjų labui, galima pastebėti, kad jau yra prisižadėta įvairiausių neįgyvendinamų darbų.
 
Taigi ką žada Lietuvos partijų kandidatai į Europos parlamentą? Nemažai jų kalba apie atlyginimų didinimą ir darbo vietų kūrimą, nors tai ne tik kad nėra Europos parlamento reikalas, bet daugelio žmonių atveju tiesiogiai nepriklauso net ir nuo valstybės institucijų. Tokiais atvejais painiojama tai, kas priklauso nuo pačių žmonių, jų pastangų ir sugebėjimų, o kas – nuo jų renkamų politikų sprendimų. Apie tokį nenumaldomą politikų norą žadėti daugiau, nei nuo jų priklauso, galima daug rašyti – jis reiškiasi nuolat ir bet kuriuose rinkimuose.
 
Su veikla ES institucijose siejami pažadai paprastai sukasi arba apie pinigus (struktūriniai fondai), arba apie narystės ES sąlygų persiderėjimą. Europos parlamentas iš tiesų dalyvauja tvirtinant ES biudžetą. Aktyviai veikiant ir įtikinant kaimyninių valstybių narių atstovus Europos parlamente ir kolegas iš frakcijų, galima daryti spaudimą skirstant lėšas konkretiems infrastruktūros projektams. Iš tiesų būtų naudinga, jei galiausiai šitaip būtų paspartintas elektros tilto per Lenkiją tiesimas ar Lenkijos kelių tvarkymas, nes tai būtų naudinga ir Lietuvos ekonomikai bei daugeliui gyventojų.
 
Tačiau reikia atsiminti, kad biudžeto projektą siūlo Europos Komisija, o svariausią žodį taria valstybių vyriausybės. Viena svarbiausių biudžeto išlaidų kategorijų – parama žemės ūkiui – negali būti keičiama Europos parlamente, o paties biudžeto maksimalus dydis taip pat yra apribotas įstatymu. Tad čia veiklos galimybės yra gana ribotos. Tiesa, tuo reikėtų pasidžiaugti, nes antraip biudžeto išlaidų skirstymas virstų nuolatiniu jų didėjimu, kuris daugiausia naudos suteiktų aktyviausiai veikiantiems lobistams.
 
Kitas populiarus pažadas – persiderėti stojimo sutarties su ES nuostatas dėl PVM, akcizų, Ignalinos AE uždarymo datos ir kitų dalykų. Skamba patraukliai, juolab kad derybose dėl akcizų iš tiesų galima buvo bandyti išsiderėti daugiau. Dar daugiau, buvo galima nepasiduoti vidaus interesų grupių spaudimui ir netaikyti apribojimų žemės pardavimui.
 
Tačiau čia taip pat sąmoningai ar iš nežinojimo visiškai painiojamos Europos parlamento ir kitų veikėjų funkcijos. Tokių dalykų persiderėjimas priklausys pirmiausia nuo vyriausybės ir jos veiklos Ministrų taryboje, kuri yra svarbiausia sprendimus ES priimanti institucija. Ir čia svarbiausia bus tinkamai įvertinti ir ekonomines tokių susitarimų pasekmes, ir netapti nepatikimais derybų partneriais, keičiančiais savo įsipareigojimus.
 
Ir apskritai lengva kritikuoti tuos, kurie derėjosi negalėdami nukrypti nuo esminio derybų dėl narystės ES principo – stojančiosios šalys turi perimti visas Sąjungos teisės normas, galimi tik laikini nukrypimai nuo jų. Tačiau daug sunkiau įvardyti, ką turėtume daryti ir siūlyti pačiai ES dabar, kai turime visas teisines ir politines galimybes tokioms iniciatyvoms. Bet apie tai kiek vėliau.
 
Grįžkime prie to, kas gi lieka Europos parlamentui? Be to, kad jis dalyvauja ES biudžeto svarstyme, kita gana svarbi politinė jo funkcija yra Europos Komisijos priežiūra. Tačiau abejotina, ar tai pats aktualiausias klausimas Lietuvos rinkėjams. Daug aktualesnis yra ES reguliavimo normų taikymas Lietuvoje. Svarstant visų su ES vidaus rinkos reguliavimu susijusių normų projektus, kuriuos pateikia Europos Komisija, dalyvauja Europos parlamentas. Būtent tokių techninių reguliavimo normų svarstymui Europos parlamentas skiria daugiausia savo darbo laiko.
 
Bet kažkodėl Lietuvos partijų atstovai prisistatydami šiuos dalykus kol kas visiškai ignoruoja. Galbūt miglotomis kalbomis apie regioninę politiką ar smulkaus verslo rėmimą tikimasi privilioti daugiau rinkėjų. Tačiau daugelis Lietuvos įmonių ir vartotojų dar prieš stodami į ES pajuto, kad ES – tai pirmiausia suderintos produktų kokybės, veterinarinės, aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, finansinio patikimumo ir kitos reguliavimo normos. Dažniausiai griežtesnės, nei iki tol galiojusios Lietuvoje, todėl ir papildomai kainuojančios įmonėms, ypač smulkioms, o galiausiai ir vartotojams, kuriems perkeliami įvairūs tokio pobūdžio kaštai.
 
Tolesnis tokių reguliavimo normų, kurios dominuoja šių metų Europos Komisijos darbų plane, griežtinimas turės tiesioginį neigiamą poveikį Lietuvos įmonių konkurencingumui. Šiuo atžvilgiu prasminga kalbėti ir apie Lietuvos konkurencingumą, apie valstybių turimas ekonominės politikos priemones jam gerinti (tiesioginių mokesčių mažinimas) ir apie kai kurių ES šalių mėginimus apriboti tokių priemonių taikymą. Kol kas rinkėjai neišgirdo, ką Lietuvos atstovai atsakytų Vokietijos ar Švedijos politikams, teigiantiems, kad naujos narės turi didinti įmonių pelno mokesčius, nes kitaip gali tekti mažinti ES biudžeto išmokas šioms šalims.
 
Atrodo, kad Lietuvos partijos visiškai nesinaudoja rinkimų į Europos parlamentą kampanijos teikiamomis galimybėmis pasiginčyti apie Lietuvos prioritetus ES ir ką juos įgyvendinant galėtų nuveikti Europos parlamentas.
Užuot kalbėjusios apie tai, kaip sumažinti reguliavimo, iki šiol atspindėjusio turtingiausių ES valstybių visuomenės preferencijas, kainą Lietuvos ekonomikai ir kaip taikyti lankstesnes reguliavimo priemones, partijos kalba apie ES biudžetą, kurio poveikis ekonomikai yra pervertintas, be to, jo lėšas skirsto vyriausybės.
 
Užuot diskutavus, kaip burti koalicijas valstybių narių, pasisakančių už importo muitų trečiosioms šalims mažinimą, nes būtent taip galėtų mažėti ryžių ar bananų kainos, švaistomasi kaltinimais Lietuvos įmonėms dėl kartelinių susitarimų ar kitokių kainų didinimo „projektų“.
 
Nors dar yra laiko iki pačių rinkimų į Europos parlamentą, kol kas ši rinkimų kampanija panaši į neišnaudotą progą viešai apsvarstyti Lietuvos situaciją po įstojimo į ES ir tolesnius mūsų prioritetus.