Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Rinkiminiai pažadai ir kas už jų

2000-11-01
Redakcinis, "Laisvoji rinka" 2000 Nr. 5
Seimo rinkimų kampanijos metu politinės partijos pristatė jų išpuoselėtas Lietuvos vizijas, o rinkėjai ir analitikai nagrinėjo ir vertino jų patikimumą ir gyvybingumą. Kuri iš šių vizijų gaus Lietuvos žmonių palaiminimą, kokią programą vykdys būsimoji vyriausybė, sužinosime netrūkus. Vertinant atskirų partijų rinkimų programas, reikia pažymėti, kad jos skyrėsi ne tik savo apimtimi ir iškalbingumu, bet taip pat išsamumo ir nuoseklumo lygiu. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė parodė, kad daugelio partijų programose apstu abstrakčių nuostatų, vidinių prieštaravimų, siūlomų tikslų ir priemonių nesuderinamumo.
 
Aptakūs teiginiai, gražiai skambantys, bet nekonkretūs šūkiai ypač būdingi Centro sąjungos programai. Tėvynės sąjunga apsiribojo vertybių ir tikslų išdėstymu, nenurodydama beveik jokių konkrečių veiksmų jiems pasiekti. Didžioji Valstiečių partijos programos dalis skirta žemės ūkio politikai, kitos sritys apibūdinamos fragmentiškai ir dažniausiai per kaimo gyventojų ir ūkininkų prizmę. Išsami ir detali yra Socialdemokratinės koalicijos programa, tačiau ji nesugeba įveikti gilaus vidinio prieštaravimo. Visi numatomi veiksmai nukreipti rėmimo, socialinių išmokų didinimo kryptimi, tačiau nėra priemonių, kurios sukurtų prielaidas šių tikslų finansavimui užtikrinti. Savo išsamumu ir nuoseklumu išsiskiria Liberalų sąjungos programa, nurodanti numatomos pertvarkos kryptis, nors ne visur detalizuojanti konkrečius darytinus veiksmus.
 
Tik dvi partijos – Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjunga – aiškiai pasisako už reformas, privatizavimo tąsą ir konkurenciją. Tiesa, konservatorių programoje tai nubrėžiama bendrais teiginiais vertybių lygmenyje - “…asmeninė nuosavybė kaip asmens ir gerovės ir laisvės pagrindas”, o liberalai aiškiai įvardija strategines įmones kaip privatizavimo objektus ir nenustato privatizavimo procesui ribų. Visos kitos partijos, atrodo, abejoja privačios nuosavybės privalumais. Centristų programa mirga konkrečių neprivatizuotinų įmonių pavadinimais. Socialliberalai norėtų neprivatizuoti “natūralių monopolijų”. Socialdemokratai pasiryžę išlaikyti savo rankose ne tik strategines įmones, bet ir bankus, kurie, jų nuomone, gali vykdyti socialinės politikos funkcijas. Taip pat grasinama peržiūrėti jau įvykusius privatizavimo sandorius. Valdant kairės centro pakraipos jėgoms, privatizavimo tempai ir mastai greičiausiai sumažėtų, tačiau norėdama išvengti valdiško ūkininkavimo neefektyvumo ir nuostolių, valdžia būtų priversta anksčiau ar vėliau jį spartinti. Lėšų poreikis gausiems įsipareigojimams vykdyti būtų kitas veiksnys, skatinsiantis privatizavimo tąsą.
 
Dideli išbandymai gali laukti mokesčių sistemos. Pasiūlymų yra įvairiausių: nuo kairės deklaruojamo progresyvinių mokesčių įvedimo ir pridėtinės vertės mokesčio diferencijavimo priklausomai nuo produkto “reikalingumo” žmonėms iki liberalų propaguojamo pelno mokesčio panaikinimo. Iš karto po rinkimų naujasis Seimas svarstys 2001 metų biudžetą, kuris pirmą kartą buvo parengtas remiantis strateginio planavimo principais. Beje, šį principą palaiko tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų pažiūrų partijos. Belieka tikėtis, kad jis bus nuosekliai ir tinkamai diegiamas. Kitas svarbus sprendimas gali būti nebiudžetinių fondų (jų šiuo metu Lietuvoje yra 26) prijungimas prie bendro valstybės biudžeto, kas iš esmės pagerintų valstybės finansinių resursų bei fiskalinio deficito valdymą.
 
Nė viena partija nežada seniai pribrendusios reformos žemės ūkio sektoriuje. Dešiniosios partijos tęstų perėjimą prie tiesioginių išmokų bei diegtų ES veikiančią sistemą. Kairiosios pakraipos partijos didintų intervencijas į ekonominius santykius tarp gamintojų ir perdirbėjų, įvairiausių formų paramą, vidaus rinkos apsaugą. Gana bendro pobūdžio yra siūlymai socialinės politikos srityje. Visos partijos pritaria daugiapakopės pensijų sistemos sukūrimui, bet nenurodo, kaip bus vykdomas ir iš ko finansuojamas perėjimas prie privataus kaupiamojo pensijų draudimo. Kaip valdyti pinigų politiką ir ką reiškia paslaptingi jos terminai, dauguma partijų taip pat atras tik po rinkimų. Beveik visos partijos pritaria tiek Lietuvos narystei NATO, tiek ES. Tačiau dėl kai kurių kairiųjų partijų lyderių deklaruojamų vidaus politikos tikslų nesuderinamumo su integracijos reikalavimais integracijos procesai gali sulėtėti.
 
Kaip rodo partijų programos, nors dabartinis politikos kursas bus išlaikytas nepriklausomai nuo to, kokios pakraipos valdžią turėsime, vienokie ar kitokie pokyčiai yra neišvengiami. Kokie jie bus, priklausys nuo daugelio dalykų: koalicijos partnerių, jų sutarimo dėl esminių politikos gairių, lyderių asmeninių įsitikinimų, valstybės valdymo patirties, tarptautinių įsipareigojimų bei daugianacionalinių organizacijų įtakos. Šiame numeryje skaitykite politinių partijų programinių nuostatų įvertinimus bei prognozes dėl jų tikėtino poveikio šalies ūkiui.