Kaistant kovos su monopolijomis retorikai, pasigirsta nuomonių, kad net neverta gilintis, ar kuris nors verslas yra monopolija, ar ne. Teigiama, kad vien jau tai, kad kuris nors verslas turi „rinkos galios“, t.y. -sugeba aršiai derėtis su kitais verslais, aktyviai veikti galutinę kainą – yra įrodymas, kad rinka neveikia, ir reikalingas valstybinis įsikišimas, tam kad „sutramdyti monopolistą“.

Bet toks supaprastintas požiūris neaprėpia kelių labai svarbių aspektų. Pirma, net ir absoliučią rinkos galią turintis monopolistas (šiomis dienomis - labiau teorinis veikėjas) nustatys ne tokią aukštą kainą, kad prekė taptų neįperkama vartotojams. Antra, bet kokią prekę, priklausomai nuo vartotojo preferencijų, galima pakeisti kita preke. Trečia, monopolisto veiksmus riboja net tik esama, bet ir potenciali konkurencija, t.y. tikimybė, kad atsiras naujų pardavėjų ar produktų. Taigi net ir teorinį monopolistą varžo ne kas kitas, o vartotojai.

Tačiau svarbiausia -  rinkos galia nėra rinkos trūkumo įrodymas. Pati rinkos galia nėra neigiamas konkurencijos elementas, kurį reikėtų riboti ar su juo kovoti. Natūraliai rinkos galia atsiranda tiekiant tinkamas prekes už tinkamą kainą, investuojant į prekinį ženklą, naudojant masto ekonomijos privalumus. Tokiu būdu rinkos galią suteikia ne kas kitas, bet vartotojai. Ir ne bet kam – o geriausiai jų poreikius tenkinančiam gamintojui, pardavėjui. Tokiais atvejais rinkos galia yra ne konkurencijos varžymo priemonė, o vartotojų išreikštas pasitenkinimas. Vartotojas rinkos galią suteikia, vartotojas ją gali ir atimti. Vartotojas yra padėties šeimininkas ir ekonominio efektyvumo garantas.

Tačiau kartais rinkos galią suteikia ne vartotojai, o valdžia. Apribodama, uždrausdama konkurenciją, sukurdama dirbtinius įėjimo į rinką barjerus, būtent valdžia įduoda rinkos galią, galimybę nustatyti kainas, tiekti netinkamos kokybės produktus ir nesibaiminti pasekmių. Būtent valdžia yra pagrindinė ir vienintelė monopolijų, kuriose rinkos galią suteikia ir atima ne patys vartotojai, kūrėja.

Todėl nenuostabu, kad valdžia monopolijos sąvoką taiko fragmentiškai. Politikai „monopolijomis“ vadina pvz., prekybos centrus, tuo tarpu apie tikras monopolijas, pradedant, pvz., Registrų centru, baigiant „Lietuvos geležinkeliais“, yra net nekalbama.

 „Kovai su monopolijomis“ įgaunant vos ne religinį aspektą, pretendentams į šventuosius ne prošal būtų pasigilinti ne tik į detales, kuriose, kaip žinoma, slypi velnias, bet ir į esmę. Prieš kaltinant verslą siekiu monopolizuoti rinką, reikėtų įsivertinti, kiek ir kokios rinkos monopolizuota pačios valdžios arba su jos pagalba.