Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Rūpestį turi keisti veiksmai. Europos konkurencingumo siekį užšaldė Bendroji žemės ūkio politika

Alminas Žaldokas, LLRI bendradarbis
2005-07-29
Komentaras, "Atgimimas"
Nepaisant to, kad 2000 m. Lisabonoje Europa nusprendė siekti iki 2010-ųjų tapti konkurencingiausia žinių ekonomika pasaulyje, senojo žemyno viršūnės 2002 m. taip pat nutarė iki 2013 m. užfiksuoti išlaidas Bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP). Taigi reforma ir bet kokia galimybė subsidijomis pagrįstą Europos žemės ūkį stumtelėti į rinkos santykius buvo atidėtos iki 2014-2020 m. ES biudžeto svarstymo.
 
50 mlrd. eurų, kasmet išleidžiamų iš ES biudžeto tam, kad Europa išlaikytų strateginį apsirūpinimą maistu (ne tik kilus karui, bet ir norint apsisaugoti nuo grėsmių, kylančių dėl gamtos stichijų Brazilijoje ar epidemijų Australijoje), galėtų užtikrinti maisto kokybę ir lengviau valdytų aplinką. Tokie buvo neseniai Prancūzijos žemės ūkio ministro išsakyti argumentai, kodėl žemės ūkio sektoriaus rėmimas Europai yra svarbus ir jokiu būdu nesikerta su investicijomis į mokslinius tyrimus.
 
Deja, BŽŪP parama Europos žemės ūkiui tiesioginėmis išmokomis - neskatina modernizuoti žemės ūkio, investuoti į kokybės ir produktyvumo gerinimą ar atsisakyti neefektyviausių žemės ūkio šakų, taip kaip tai darytų rinkos ekonomika. Lygiai taip pat, kuo daugiau lėšų neefektyviai perskirstant yra išleidžiama dirbtinai palaikyti atskirų šakų gyvybingumą (šiuo atveju žemės ūkio, bet ne būtinai), tuo didesnę mokesčių naštą tai užkrauna mokesčių mokėtojams, kurie patys geriau galėtų nuspręsti, kur investuoti (tame tarpe ir į žinių ekonomiką). Taigi tokiu būdu yra labiau susilpnindamas ir viso regiono konkurencingumas, ir tai toli gražu nepriartina Europos prie Lisabonos uždavinių.
 
Naudinga Prancūzijai?
 
Žinoma, Didžiajai Britanijai, turinčiai nedidelį žemės ūkio sektorių, BŽŪP nepatinka, ir jau 1979 m. Margaret Tečer (Margaret Thatcher) išsiderėjo, kad Jungtinė Karalystė atgaus 66 proc. skirtumo tarp įmokamų ir gaunamų lėšų į ES biudžetą. Šiemet Tonis Bleras (Tony Blair) pareiškė, kad Didžiosios Britanijos atgaunama dalis turi būti padidinta arba turi būti peržiūrėta BŽŪP, nuo 1960 m. veikusi kaip reparacijų Prancūzijai mechanizmas.
 
Prancūzija yra didžiausią BŽŪP dalį gaunanti šalis, kasmet savo žemės ūkį iš ES biudžeto praturtinanti virš 10 mlrd. eurų. Nors jos žemės ūkyje dirba 4 proc. gyventojų, šalis neįsivaizduoja savo ekonomikos be stipraus žemės ūkio, tad nė vienas iš populiariųjų Prancūzijos politikų, o tuo labiau Žakas Širakas (Jacques Chirac), savo laikais buvęs Prancūzijos žemės ūkio ministru, nerizikuos kalbėti apie subsidijų mažinimą. Kita vertus, didžiausia parama, bent jau Prancūzijoje, pasiekia didžiausius ūkius ir fermas (kaip grūdų augintojus Paryžiaus regione), kurie ir taip yra gana konkurencingi, turintys produktyviausią gamybą Europoje. Bendroji žemės ūkio politika nedidele dalimi remia ir didžiąją daugumą nedidelių, šeimyninių prancūzų fermų (kaip Bretanės kiaulidžių savininkų ar Bordo vyno augintojų), kurie įstengia būti konkurencingi ir be ES paramos.
 
Naudinga naujosioms šalims?
 
Dešimt naujųjų ES šalių kol kas entuziastingos dėl BŽŪP, kadangi dauguma turi nemažą dalį gyventojų, gyvenančių kaimiškose vietovėse, ir ES subsidijos buvo vienas pagrindinių argumentų šiems gyventojams pritariant stojimui į ES. Kita vertus, būtent šioms šalims, kadaise vadintoms Emerging Europe, yra kur kas svarbiau didinti Europos ir savo šalių konkurencingumą, mažinti mokesčių naštą, kad būtų galima pritraukti kuo daugiau investicijų į potencialiai konkurencingus sektorius.
 
O Lietuva, kurios žemės ūkio produkcijos dalis, skaičiuojant kaip dalį nuo BVP, yra didžiausia tarp naujųjų ES šalių (ir antroje vietoje po Graikijos tarp visų), turėtų ypatingai susirūpinti, kur mes būsime 2013 m., jei BŽŪP nebus reformuota, žemės ūkis bus remiamas subsidijomis ir, žinoma, net 2013-aisiais nenorės jų prarasti. O kuo anksčiau reformos prasidėtų, tuo anksčiau ir būtų pasiekti norimi rezultatai.
 
Ne visada gerai, kai žemės ūkis yra skatinamas net tik netiesioginėmis išmokomis, bet ir parama investicijoms. Naujosiose narėse, kur žemės ūkis buvo tradiciškai stiprus, dėl lengvai gaunamos ES struktūrinių fondų (ar SAPARD) paramos kai kada buvo padarytos per didelės investicijos ir neproporcingai tikrajai paklausai rinkose buvo išplėsti žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo pajėgumai Tai dalį ES paramą gavusių kompanijų pastatė į žymiai sunkesnę padėtį, nei jos būtų buvusios be ES paramos. Žinoma, ES paramą investicijoms į žemės ūkį daugiausia gauna didžiausios žemės ūkio bendrovės, tuo dar labiau susilpnindamos smulkesnių ūkininkų ir bendrovių pozicijas.
 
Būtinos esminės reformos
 
Dabartinis neefektyvus lėšų perskirstymas, didesnė mokesčių našta, sumažinanti mokesčių mokėtojų galimybes pasirinkti kur investuoti, Europai gali reikšti ir griežtesnius reguliavimus ateityje. Nerealizuotos potencialios investicijos Europoje, kuriomis pasinaudos kiti regionai, sumažinta galimybė didinti Europos konkurencingumą reiškia tai, kad Europa ateityje nuo didesnį konkurencingumą įgijusių kitų regionų bus vėl priversta gintis ne laisvosios rinkos įrankiais, o įvairiais importo barjerais.
 
Tuo tarpu vis besitęsianti Europos mokslo emigracija į JAV, nuo JAV ir Azijos atsiliekančios privataus sektoriaus investicijos į mokslinius tyrimus bei viršūnių užuominos apie tai, kad Lisabonos tikslai turėtų būti koreguojami, sufleruoja, kad norint tapti konkurencingai Europai reikia galvoti apie struktūrinius pakeitimus savo ekonomikoje, o ne apie konkurencingumo palaikymą dirbtiniais valstybės mechanizmais.
 
Ir šie struktūriniai pakeitimai turi prasidėti nuo subsidijų žemės ūkiui naikinimo. Lietuva, kaip ir kitos naujos ES narės, turėtų ypatingai orientuotis į ateitį, į pasirinkimo teisės savo gyventojams suteikimą, o ne remti BŽŪP vien iš to pavydo, kad „iki šiol neturėjome galimybės atsiriekti viso pyrago, kurį jau daugelį metų valgo senosios ES narės“, kaip kad argumentuoja Lietuvos žemės ūkio atašė Briuselyje.