Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Seimo rinkimai 2008: Ką turėtų padaryti naujoji valdžia, kad nekiltų kainos?

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2008-03-14
Kylančios kainos yra pragaištingos vartotojams, nes jie gali mažiau įpirkti. Ne mažiau jos pragaištingos santaupų turėtojams, nes jie praranda savo santaupų vertę. Taigi, kylančios kainos mažina žmonių gerovę. Kad kainos nekiltų – suprantamas ir siektinas tikslas. Tačiau kai su kylančiomis kainomis kovoti užsimoja politikai, tai sprendimai neretai būna smarkūs (apriboti, kompensuoti, reguliuoti, susitarti, pažaboti, ...). Dėl tokių veiksmų sulaukti galime ne tik dar labiau kylančių kainų, tačiau ir ekonominės katastrofos. Tačiau kaip padaryti ir ko nedaryti, kad kainos visgi nekiltų?
 
Kodėl kainos kyla?
 
Viešumoje atsakymų girdėti nemažai, tačiau ne visi jie teisingi. Pavyzdžiui, teigiama, kad kainos kyla todėl, kad kyla tam tikrų resursų (paprastai – naftos) pasaulinės kainos. Atsakymas iš dalies teisingas, nes, tarkime, naftos kainų kilimas jau pats savaime yra kainų kilimas, kurį visi stebime. Tačiau jei pakyla vartotojų išlaidos naftos produktams, turime atsakyti, kokioms prekėms vartotojai išleidžia mažiau pinigų (juk dėl naftos kainų pakilimo vartotojo turimi pinigai nepadaugėjo). Gali būti taip, kad vartotojai tiesiog mažiau vartoja, kitas – kad krinta kitų produktų ar paslaugų kainos. Tačiau iki šiol Lietuvoje (netgi dvigubai pakilus naftos kainoms) vartojimas nesumažėjo, o produktai nepigo.
 
Kitas dažnas paaiškinimas, kodėl kainos kyla – kainas kelia susitarę verslininkai, arba monopolininkas. Kartais taip nutinka. Tačiau reikia pabrėžti, kad toks susitarimas ir „nepagrįstas“ kainų kėlimas įmanomas tik tada, kai keliantys kainas verslininkai yra apsaugoti nuo konkurencijos. Konkurencijos sąlygomis, kylančios kainos signalizuoja apie didesnes pelno galimybes, o tuo pačiu – pritraukia naujus sėkmingų veiklos nišų ieškančius verslininkus, kurių atėjimas stumia kainas žemyn. Be to, net jei kainos kyla dėl tokių susitarimų ar piktnaudžiavimų, tenka atsakyti į anksčiau užduotą klausimą – kaip tai atsitinka, kad kylant kainoms nemažėja kitas vartojimas arba nekrinta kitų produktų kainos?
 
Neretai paaiškinimas dėl kainų kilimo yra moksliškesnis, jį dažnai galima išgirsti iš centrinių bankų atstovų lūpų – teigiama, kad įsisuka kainų augimo spiralė. Ji aiškinama gana paprastai. Padidėjus kainoms darbuotojai ir socialinių išmokų gavėjai pradeda reikalauti kompensuoti šį padidėjimą didesnėmis algomis ir kitomis išmokomis. Jei taip ir padaroma, žmonės turi daugiau pinigų, o tai, savo ruožtu, dar skatina kilti kainas (pagal vieną aiškinimą – dėl to, kad padidėja gamybos sąnaudos, pagal kitą – dėl to, kad žmonės turi daugiau vartojimui skirtų pinigų). Galiausiai užsisukama spiralėje, kada nuolat didinamos ir algos, ir kainos. Šis paaiškinimas yra tarsi ir teisingas, tačiau yra keletas rimtų „bet“. Pirma, nuo ko prasideda ta „spiralė“, ir ar gali ji prasidėti, jei ekonomikoje visų pirma neatsirado daugiau pinigų? Antra, ar toks algų – kainų (arba kainų – algų) didinimas gali nuolat tęstis, jei rinkoje nėra daugiau pinigų? Galiausiai, kainų augimo negalima aiškinti sąnaudų išaugimu, kaip dažnai daroma pagal šį paaiškinimą, nes kainos pakilti gali tik tada, kai vartotojai pasiruošę mokėti daugiau.
 
Turime padaryti vienintelę išvadą dėl tikrosios ir esminės kainų augimo priežasties: pasiūlos ir paklausos. Jei kyla ne šiaip kažkokios kainos, o visos arba daugelis kainų, reiškia iš kažkur kažkieno rankose atsiranda daugiau išlaidoms skirtų pinigų – išauga paklausa. Tačiau dėl naujai atsiradusių pinigų automatiškai neatsiranda naujų prekių. Todėl kainos ir kyla. Iš čia ir dar viena – bene pagrindinė – kylančių kainų, arba infliacijos bėda. Padaugėjus pinigų vartotojai ir verslininkai mano, kad jie atspindi realiai egzistuojančių gėrybių kiekį, nors iš tikrųjų taip nebėra. Todėl priimami neteisingi vartojimo ir investavimo sprendimai, vedantys į kainų augimą, trumpalaikį ekonomikos bumą, tačiau ilgalaike prasme – į ekonomikos krizę.
 
Kodėl kainos itin sparčiai kyla Lietuvoje?
 
Nauji lengvai prieinami pinigai šiandien per pastaruosius kelerius metus yra užtvindę pasaulį ir tas pirmiausiai matoma JAV, kurios pinigų politika tiesiogiai veda į dolerio nuvertėjimą, o galiausiai jau atvedė ir į ekonomikos nuosmukį. Pinigų kiekio augimas yra globalus reiškinys, todėl ir kylančios kainos kankina toli gražu ne tik Lietuvos gyventojus. Tačiau Lietuvoje situacija ypatinga, nes kainos kyla itin sparčiai. Tai nenuostabu turint galvoje, kad pinigų kiekis Lietuvoje nuo 2002 iki 2007 metų pakilo 2,5 karto!
 
Lietuvos laisvosios rinkos institutas ne kartą atkreipė dėmesį, kur yra tokio pinigų kiekio kilimo Lietuvoje šaltiniai: ES parama (apie 2 mlrd. per metus); biudžeto deficitas, kuris dengiamas skolinimusi daugiausiai iš užsienio ( 1 mlrd. per metus); emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai (kai kuriais skaičiavimais apie 2 mlrd. per metus); kreditiniai ištekliai iš užsienio bankų, o ne iš taupymo Lietuvoje.
 
Galiausiai prie infliacijos priežasčių turime pridėti vadinamąjį multiplikatoriaus efektą bankuose. Jo esmė paprasta. Jeigu jūs į sąskaitą pasidedate 1000 litų, bankas dalį šių pinigų, tarkime, 900 litų paskolina. Tokiu būdu ir jūs, ir paskolos gavėjas kartu turite iš viso jau nebe 1000 litų, o 1900 litų!
 
Lietuvoje visa laimė yra ta, kad dėl Valiutų tarybos modelio principo neegzistuoja pagrindinis pinigų didinimo šaltinis: valdžios savo nuožiūra pasigaminami pinigai. Valiutų taryba (t.y., lito pririšimas prie euro bei pilnas grynų litų padengimas eurais) reiškia, kad Lietuvos bankas į apyvartą išleisti gali tik tiek litų, kiek atitinkamu kursu gauna eurų. Ir ne daugiau! Įsivaizduokime, kaip būtų, jei šio ribotuvo nebūtų. Kiek valdžia tiesiog prisigamintų pinigų savo užmojams finansuoti. Pavyzdžiui, prisiminkime laikotarpį iki 1994-ųjų...
 
Kalbant apie Lietuvos aktualijas būtina neužmiršti, kad ne kiekvienas kainų kilimas ir ne kiekviena kainų kilimo priežastis yra tik bloga. Pavyzdžiui, netgi išaugusios pieno kainos dėl pasaulinių kainų pokyčių reiškė visų pirma tai, kad pieno produkciją eksportuojančioje Lietuvoje ne tik įmonės, bet  jų darbuotojai bei ūkininkai uždirbo daugiau. Arba emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai – jie reiškia daugiau gėrybių Lietuvoje. Visai kas kita yra biudžeto deficitas, t.y. valdžios skolinimasis ateities sąskaita ir išlaidavimas šiandien. Būtent jis yra, jei ir ne pagrindinis (tačiau ir nemažareikšmis), kainų kilimo šaltinis, tai bent jau pagrindinis signalas, kuris verčia susimąstyti, kiek galima leisti šiandien, o kiek taupyti.
 
Ką daryti? (Ir ko ne?)
 
Visų pirma, valdžia turi neprisidengti kylančiomis kainomis (kaip jau, deja, tapo įprasta) ir nesakyti, kad mokesčių mažinimas didina infliaciją. Infliacija atsiranda dėl visai kitų priežasčių, o mokesčiai ir perskirstymas per biudžetą tesprendžia kas išleis pinigus. Jei mokesčiais surenkama daugiau, tai daugiau pinigų išleidžia valdžia ir mažiau patys žmonės. Jei mokesčiais surenkama mažiau, daugiau pinigų išleidžia žmonės ir mažiau valdžia. Beje, mažesni mokesčiai gali netgi sumažinti infliaciją, nes paprastai privatūs asmenys yra labiau linkę visų pinigų neišleisti, o taupyti. Valdžia, kaip žinia, taupymu nepasižymi apskritai.
 
Jei valdžia yra tikrai susirūpinusi, kad kainos nekiltų, ji turi įgyvendinti keletą svarbių priemonių:
1)       panaikinti biudžeto deficitą, t.y., išleisti tik tiek, kiek surenka pajamų ir apkarpyti ne pirmo reikalingumo biudžeto išlaidas;
2)       naikinti bet kokius konkurencijos suvaržymus ir reguliavimus, nes jie apsaugo verslą nuo konkurencijos ir sudaro sąlygas atitinkamų produktų ir paslaugų kainoms nemažėti;
3)       ES paramą orientuoti tik į tas sritis, kur išlaidos yra būtinos ar kur parama gali leisti sutaupyti, o ne ją paskirstyti naujų valstybės funkcijų vykdymui ir, atitinkamai, naujoms išlaidoms finansuoti;
4)       Išsaugoti Valiutų tarybos modelį ir dabartinį lito ir euro santykį.
 
 
* Šis komentaras - bendro Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir naujienų agentūros ELTA projekto "Seimo rinkimai 2008: Ką turėtų padaryti naujoji valdžia" dalis.