Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Šešėlio skaičiavimo metodika – šešėlyje

Vytautas Žukauskas, LLRI ekspertas
2009-09-14
Straipsnis, "Mokesčių žinios
Šešėliu arba šešėline ekonomika paprastai vadinamas dėl mokesčių ar reguliavimo oficialiai nedeklaruojamas prekių pardavimas arba paslaugų teikimas. Koks akivaizdus būtų šešėlinės ekonomikos egzistavimas, apčiuopti ir pamatuoti jos dydį sunku. Nepaisant to, poreikis rasti būdą įvertinti šešėlinės ekonomikos mastą ir jo kitimą iškyla vertinant priimamus ir priimtus politinius sprendimus, veikiančius šešėlį.
Statistikos departamentas mėgina tai padaryti ir kiekvieną ketvirtį pateikia bendrojo vidaus produkto (BVP) vertinimą, į kurį įtraukiama ir šešėlinė ekonomika. Deja, jokios oficialios informacijos apie šio rodiklio skaičiavimo metodiką nėra. Šios informacijos trūkumas, sukuriantis iškreiptą realybę, sukuria ir nepelnytą pasitikėjimą vadinama oficialiąja statistika. Šešėlio vertinimo metodikų gali būti daug ir įvairių. Svarbiausia aiškiai atskleisti jų esmę, privalumus ir ypač trūkumus. Taigi kaip Statistikos departamentas vertiną šešėlį?
Vertindamas šešėlinės ekonomikos įtaką BVP Statistikos departamentas remiasi 2004 m. atliktu Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimu, tiksliau jo dalimi – nedeklaruotų pajamų legaliai veikiančiose Lietuvos įmonėse vertinimas. Šios tyrimo dalies tikslas buvo įvertinti nedeklaruotų pajamų Lietuvos įmonėse dalį ir gauti vadinamuosius korekcijos koeficientus. Šie koeficientai parodo, kokia dalis tam tikrame sektoriuje (pvz., statyboje, turizme, švietime ir kt.) esančių įmonių pajamų yra oficialiai neapskaityta. Jeigu, pavyzdžiui, statybų sektoriaus koeficientas šiame tyrime yra 1,2, vadinasi, statybų sektoriaus įmonės vidutiniškai tais metais nuslėpė 20 proc. savo pajamų. Šios pajamos ir priskiriamos šešėliui.
Kaip buvo gauti šie koeficientai? Tyrime remiamasi dviem informacijos šaltiniais. Pirmas – mokesčių inspektorių apklausa. Daroma prielaida, kad mokesčių inspekcijos mokesčių inspektoriai gali ekspertiškai įvertinti nuslėptų pajamų dalį.
Stebina antrasis informacijos šaltinis, kurio pagrindu tirta šešėlinė veikla – individualiose įmonėse. Tam buvo lyginami statistikos duomenys apie skirtingų rūšių įmones (valstybines, savivaldybių įmones, AB ir UAB ir individualias įmones). Principas nesudėtingas: apskaičiuojama, kiek skirtinguose sektoriuose esančių valstybės, savivaldybių įmonių bei AB ir UAB pajamų tenka vienam darbuotojui. Jei tame pačiame sektoriuje veikiančiose individualiose įmonėse vienam darbuotojui tenkančios pajamos yra mažesnės, ši dalis individualių įmonių pajamų priskiriama šešėliui. Taip daroma išties stulbinanti prielaida, kad individualių įmonių realios (apskaitytos ir neapskaitytos) pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, yra lygios valstybės, savivaldybių įmonėms bei AB ir UAB pajamoms. Jeigu, pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių įmonėse, AB ir UAB per metus vienam darbuotojui vidutiniškai tenka 100 tūkst. litų pajamų, o individualiose įmonėse – 70 tūkst. litų, tuomet daroma išvada, kad neapskaitytos pajamos individualiose įmonėse siekė 30 proc. visų pajamų ir joms pritaikomas 1,3 koeficientas.
Ši prielaida yra drąsi ir nereali. Joje slypi teiginys, kad  visos įmonės turi būti identiškos tarsi vandens lašai – visos vienodai efektyvios, įžvalgios, vienodai reaguojančios į permainas, visos vienodai paslaugios klientams, visose vienoda vadyba, darbo apmokėjimo ir skatinimo priemonės ir t. t. Tačiau įmonės ne vandens lašai, jos skiriasi. Ir todėl toks išvadų darymas apie vieną grupę įmonių naudojantis duomenimis apie kitas grupes yra iš esmės ydingas.
Taigi naudojant šiuos du informacijos šaltinius (ekspertinė apklausa ir  įmonių pajamų lyginimas), gavus korekcijos koeficientus, sprendžiama, kiek įmonių pajamų yra neapskaitytos ir priklauso šešėliui. Reikia turėti omenyje, jog šis Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimas yra atliktas dar 2004 m. Mokesčių inspektorių apklausa vykdyta 2003 metų pirmoje pusėje, o koeficientai pagal antrąjį metodą įskaičiuoti naudojantis 2001 m. duomenimis apie įmones ir jų pajamas. Kitaip sakant, vVertinant 2009 m. šešėlinės ekonomikos dalį Lietuvos BVP, remiamasi koeficientais, kurie gauti naudojant 2001 ir 2003 m. informaciją. Tai, net ir atmetant metodologines šių koeficientų skaičiavimo bėdas, švelniai tariant, yra netikslu. Iš esmės keičiantis verslo ir ekonominei situacijai prieš penkerius metus atlikta analizė šių pokyčių įvertinti negali.
Pasak Statistikos departamento, vertinant šešėlinę ekonomiką, šie koeficientai yra koreguojami atsižvelgiant į įvairių institucijų (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, Darbo inspekcijos, „Sodros“, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos) pateikiamus duomenis, informaciją iš spaudos ir kt. Tačiau taip susiduriama su esmine problema: kaip kiekybiškai vertinti šią informaciją? Kiek pakoreguoti „šešėlio koeficientą“, pavyzdžiui, guminių ir plastikinių gaminių gamybai, jei pranešimų apie nelegaliai mokamą darbo užmokestį per metus padidėja 30 proc.? Tikslaus atsakymo rasti neįmanoma ir vargu ar galima rasti bent patenkinamą.
Šešėlio skaičiavimo metodika yra šlubuojanti: 2001–2003 metų šešėlio analizė pakoreguojama atsižvelgiant į niekaip kiekybinei analizei nepasiduodančius faktus. Tai panašu į „statistinę inžineriją“, kai iš apskaičiuotų neapskaičiuojamų duomenų analizės galiausiai gauname vertinimą, apie kurio teisingumą ar realistiškumą sprendžiame pasitelkdami „sveiką protą“. Jei atsakymas atrodo nerealistiškas, visada galima pakoreguoti skaičiavimo metodiką, nuo to ji nepasidarys nei mažiau, nei daugiau teisinga.
Tai puikiai iliustruoja minėto tyrimo viena iš prielaidų, kuri padaroma dar prieš duomenų analizę ir kuri skamba štai taip: „Individualiose įmonėse yra didesnė neapskaitytų pajamų dalis nei valstybėse įmonėse, AB, UAB“. Tyrimo išvados užprogramuojamas dar jo prielaidose. Visa tai vertina tik tą dalį šešėlinės ekonomikos, kuri atsiranda iš neapskaitytų pajamų registruotose įmonėse. Kita dalis šešėlio – niekaip neregistruota veikla, pvz., žmogus, teikiantis santechnikos, nuomos paslaugas, bet šios savo veiklos niekaip juridiškai neįteisinęs. Šią dalį šešėlio Statistikos departamentas vertina atlikdamas darbo jėgos ir užimtumo tyrimus ir lygindamas jų rezultatus su oficialiai registruotu užimtumu. Žmonės, kurie darbo jėgos ir užimtumo tyrimo metu priskiriami užimtiesiems, bet oficialiai nedirba, priskiriami šešėliui. Šio metodo patikimumą vertinti sunku. Jis susiduria su didele problema: didesniu ar mažesniu tikslumu jis gali atskleisti oficialiai neregistruotų, bet ekonominę veiklą vykdančių žmonių skaičių, tačiau niekaip negali pasakyti, kiek tie žmonės sukuria ir kokia dalis jų sukuriamo produkto yra BVP.
Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jie sukuria tiek, kiek vidutiniškai sukuria bet koks oficialiai dirbantis darbuotojas, bet tai bus tik prielaida, mažai pasakanti apie realybę.
Tai, ko Statistikos departamentas neįtraukia į savo skaičiavimus, yra nelegali, t. y. įstatymų draudžiama, veikla: nelegalaus alkoholio, narkotinių medžiagų, tabako gamyba, paskirstymas, kontrabanda, prostitucijos paslaugos ir kt. Šių veiklų neįtraukimas į šešėlio skaičiavimus yra vienas didžiausių Statistikos departamento šešėlio vertinimo metodologijos trūkumų. Dėl jo Statistikos departamento šešėlinės ekonomikos skaičiavimas tampa neišsamus, fragmentiškas, neapimantis viso šešėlinės ekonomikos reiškinio. Tai ypač svarbu turint galvoje nuolat kylančius akcizus alkoholiui ir tabakui ir kitus su šiomis prekėmis susijusius reguliavimus (pvz., draudimas prekiauti alkoholiu po 22 val.), kurie stipriai veikia šešėlinę ekonomiką, bet yra neapčiuopiami oficialiojoje statistikoje.
Dar viena Statistikos departamento šešėlio vertinimo problema yra beviltiškas delsimas paskelbti jo rezultatus: šešėlinės ekonomikos dalies BVP duomenys skelbiami atsiliekant dvejus (!) metus.  Paskutinis oficialiai paskelbtas rodiklis yra 2006 metų. Tuomet Statistikos departamento skaičiavimais šešėlinė ekonomika sudarė  13 proc. BVP. Teigiama, jog BVP apimčių statistikoje, skelbiamoje su kelių mėnesių atsilikimu, šešėlinė ekonomika yra vertinama. Tačiau jei BVP apimtyse šešėlis yra vertinimas, kodėl duomenys apie šešėlio dalį nuo BVP skelbiami tik po dvejų metų? Teigiama, kad šešėlis juose apskaičiuojamas tik preliminariais duomenimis, neturint visos reikiamos informacijos, kuri pasirodo tik po kelerių metų. Tačiau tai juk netrukdo oficialiai paskelbti BVP vertinimų naudojant tuos pačius netikslius duomenis.
Ką visa tai reiškia?
Pirmiausia tai, kad nepamatuojamų dalykų matavimas yra išties sudėtingas, pilnas metodologinių problemų ir labai netikslus. Galima kritikuoti Statistikos departamento šešėlinės ekonomikos vertinimo metodiką, bet lygiai taip būtų galima kritikuoti ir bet kokią kitą metodiką, nes jos netobulumas kyla iš pačios šešėlinės ekonomikos, kaip tiesiogiai neįmanomo įvertinti reiškinio.
Tačiau tai, kad tikslių šešėlinės ekonomikos masto skaičiavimų nėra ir negali būti, dar nereiškia, jog galima ignoruoti šešėlinės ekonomikos egzistavimą ar tai, jog ji kinta veikiama įvairių veiksnių. Priimant politinius sprendimus, dažnai rimtai svarstomi lengvai apčiuopiami argumentai, bet norima užsimerkti prieš tuos, kurių svarbą pamatuoti yra problemiška, ar kurių svarbos vertinimas yra subjektyvus. Tačiau dažnai neapčiuopiami problemos aspektai svarbumu nenusileidžia lengvai pastebimiems ir plika akimi matomiems.
Lygiai taip dažnai atsitinka ir su šešėliu: retai kada iš priimančiųjų sprendimus išgirstame mintį, kad kelti mokesčius ar didinti reguliavimus yra žalinga dėl šešėlinės ekonomikos išsiplėtimo.
Antra, kKad ir kokia būtų šešėlio vertinimo metodika, visuomet bus kitokio pobūdžio spėjimas nei BVP apimčių vertinimas, kuris turi ir savo ydų. Statistikos departamentas negali ir negalės vertinti šešėlio tokiu pat tikslumu, kokiu vertina oficialiai apskaitytą „skaidrią“ ekonomiką. Todėl teiginys, jog Statistikos departamento skelbiami BVP rodikliai įvertina ir šešėlinės ekonomikos mastą, kiek klaidina. Jis sudaro įspūdį, jog BVP rodiklis yra neginčijamas ir objektyvus, tiksliai ir aiškiai parodantis ekonominę situaciją. Taip nėra. BVP, kaip ir visi kiti statistiniai rodikliai, turi savo trūkumų, o šešėlinės ekonomikos dalis yra vienas iš jų. Galbūt jei tai būtų tiesiai deklaruojama ir atskleidžiama, būtų suabejota nacionalinių sąskaitų patikimumu, daugiau dėmesio būtų skiriama šešėliui, jį veikiančių valdžios sprendimų analizei.
Skaičiai ekonomikoje tėra tik bandymas apgraibomis apčiuopti ir apibūdinti ekonominius procesus. Yra ir kitų daug  patikimesnių būdų jiems analizuoti: ne kiekybiškai apibūdinant, o aiškinantis jų priežastis ir padarinius.