Tiesa, kad sunkiausia mokesčių našta Lietuvoje tenka žmonėms. Nes visus mokesčius galiausiai sumoka žmonės. Nei pastatai, nei apyvarta, nei barzdos mokesčių nemoka. Be to, mokesčio naštą nebūtinai neša tas, į kurio kišenę taikėsi mokesčių architektai. Norėjo apmokestinti pastato turėtoją, o šis perkėlė mokestį vargšams nuomininkams, norėjo paimti nuo įmonės apyvartos, o ši padidino kainas ir paėmė mokestį iš vartotojų. Ką jau kalbėti apie tą, kuris gudriai pasislėpė po bedaliams skirta mokesčio lengvata arba nusispjovęs išvažiavo ten, kur mokesčiai nesmaugia.

 

Tad norintiems pagrįsti mokesčių sistemą savo subjektyviais norais reikia turėti galvoje, kad norai yra norai, o ekonomika gyvuoja pagal savo dėsnius. Kaip tie dėsniai veikia mokestį, dėl kurio likimo Lietuvoje dažniausiai diskutuojama?

 

 

Pelno mokestis yra vienintelis, neturintis aiškaus apmokestinimo objekto. Nors kiekviena įmonė atlieka finansinę apskaitą, skaičiuoja pajamas, išlaidas ir jų skirtumą - pelną, šios apskaitos valstybė nepripažįsta. Specialiai mokesčių rinkėjams kiekviena įmonė privalo tvarkyti atskirą apskaitą, kurioje išlaidas gali įskaityti tik tokias, kokias jųjų raštai leidžia, o pelnas dėl gudrių taisyklių gali smarkiai išaugti - popieriuje. Pavyzdžiui, įmonė nusipirko gamybos įrangą už 100 000 Lt. Naudojo ją dvejus metus, paskui nutarė pereiti prie naujesnės įrangos - juk su sena kokybe toli nenuvažiuosi. Pardavė seną įrangą už 40 000 Lt, džiaugėsi, kad rado pirkėjų Baltarusijoje, o naujai nusipirkti paėmė paskolą. Paaiškėjo, kad už šią operaciją įmonė turi sumokėti 4 800 Lt pelno mokesčio. Mat, mokesčių inspekcijos nuomone, įmonės apmokestinamasis pelnas turi būti padidintas 20 000 Lt - būtent tiek įrangos pardavimo kaina buvo mažesnė už buhalterijoje užfiksuotą likutinę. Neįtikėtina? Tačiau pavyzdžius, lenkiančius vienas kitą absurdu, galima būtų vardyti ilgai.

 

Tačiau žmonės nenori paklusti absurdo diktatui. Jie kaupia patirtį, dalijasi ja su likimo broliais ir stengiasi nepatekti į mokesčių inspekcijos spąstus. Kuo galingesnė firma, tuo daugiau ji turi galimybių samdyti patyrusius buhalterius, gauti konsultacijų iš auditorių ir teisininkų. Kuo mažesnė ir mažiau patyrusi įmonė - tuo dažniau ji nukenčia, tuo sunkiau jai įrodyti savo tiesą ir visai neįmanoma pakelti staiga užgriuvusios mokesčių naštos.

 

Tų, kurie tokio likimo išvengia, savisaugos instinktas sustiprėja. Jie perpranta žaidimo taisykles - jeigu mokesčių rinkėjai gali sukurti popierinį pelną, kodėl mokėtojams nesukūrus popierinių nuostolių. Tam yra daug teisėtų būdų, ir daug anksčiau už lietuvius tuos būdus atrado kitų kraštų kapitalistai. Bemaž kiekviena tarptautinė korporacija kilnoja savo pajamas ir išlaidas po pasaulį - taip, kad aukščiausio apmokestinimo šalyse rodytu mažus pelnus arba nuostolius, o mokesčių rojuose - griebtų pelnų grietinėlę. Garbingi bankininkai bei konsultantai verčiasi veikla, vadinama mokesčių planavimu, arba minimizavimu. Korporacijos vadas atsiskaito akcininkams, kaip sugebama minimizuoti mokesčius.

 

Tad ir lietuvis, kuris nelaužydamas įstatymų minimizuoja oficialų pelną ir mokestį, elgiasi natūraliai ir tinkamai. Sakoma, kad turint gerą galvą ir samdant patarėjus galima deklaruoti kokį nori pelną ar nuostolį. Tai prilygsta žaidimui. Mokesčių inspekcija, įsitraukusi i šį žaidimą, žaidžia kaip išmano: kartkartėmis keičia jo taisykles, neretai taiko jas jau pasibaigusiems žaidimams, nuolat viršija įstatymų įgaliojimus. Taiko tai „rykliams“, bet nukenčia kaip visuomet silpnesni, naivesni, mažiau patyrę.

 

Labiausiai nukenčia tie, kurie visai neįsitraukę į žaidimą, kurie tvarko viską „kaip iš tikrųjų“.

 

 

Prisiminus, kad kai kurios stambios įmonės gali nemokėti pelno mokesčio, nes joms taikomos išimtys, galima suprasti, ką labiausiai šis mokestis slegia. Vakarykštis inžinierius, pradėjęs verslą, daugiausia laiko praleidžia skaitydamas begalines įstatymų pataisas ir gilindamasis, ką ir kaip „rodyti“ apskaitoje. Jis turi vis mažiau laiko rinkodarai ir savo gaminių dizainui, taip netekdamas ne tik mėgstamiausių užsiėmimų, bet ir ekonominės ateities. Nuo pelno mokesčio nukenčia ir visi tie, kurie prisiklausę apie mokesčių mokėjimo džiungles nutaria toliau dirbti už menką algą arba tenkintis bedarbio pašalpa. Nukenčia ir tie, kuriems niekada nebus sukurtos darbo vietos. Tačiau šis mokestis, - sudarydamas vos kelis procentus biudžeto pajamų, - pareikalauja didžiausios armijos mokesčių inspektorių ir sukuria daugybę bergždžio darbo įmonių finansininkams, teisininkams, auditoriams.

 

Sakoma, nors pelno mokestis neefektyvus, naikinti jo nereikia. Sakoma, kad panaikinus jį žmonės ims išlaidauti per įmones, valstybė praras mokesčių. Tačiau žmonės ir šiandien turi stiprių paskatų bei galimybių išlaidauti per įmones. Be tos priežasties, kad bet kokios išlaidos sumažina apmokestinamą pelną (taigi ir pelno mokestį), yra dar dvi - gal net reikšmingesnės. Jei asmuo nori ką nors įsigyti už 100 Lt, įmonė turi išleisti jo algai ir mokesčiams beveik 200 Lt. Išeina, kad už tuos pačius pinigus įmonė gali nupirkti beveik du tokius daiktus. O dar susigrąžins PVM, kurio naštą neštų pirkėjas kaip fizinis asmuo. Ir visai nesunku, pasitelkus įstatymus ir krūvą dokumentų, mokesčių inspekcijai įrodyti, kad būtent šie daiktai reikalingi įmonės darbui.

 

Visa tai - vieša paslaptis. Ir visai nesvarbu - yra pelno mokestis ar jo nėra, didelis ar mažas jo tarifas. Kol darbo pajamoms tenka toks didelis apmokestinimas ir kol nesutvarkytas PVM taikymas, paskatos žmonėms išlaidauti per įmones nemažės. Todėl susirūpinusiems šia problema kelias vienas - mažinti fizinių asmenų pajamų ir „Sodros“ mokesčius. Stengtis savo užkeikimais perkelti naštą įmonėms reiškia ignoruoti ekonomikos procesus. Ir jau visai nepagrįsta teigti, kad panaikinus pelno mokestį inspektoriams tektų stiprinti įmonės išlaidų kontrolę. Jokia griežta kontrolė neužkirs kelio norintiems išlaidauti. Nuo jos vėl nukentės nežaidžiantys įmonininkai.

 

 

Kadangi nemažai žmonių tiki, kad bus bent jau „sutvarkytas sąnaudų pripažinimas“, verta tai pasiaiškinti. Kad problema būtų išspręsta iš esmės, mokesčių inspekcija turėtų bet kokias įmonės padarytas išlaidas pripažinti „sąnaudomis, mažinančiomis pelną“. Tačiau dėl minėtų galimybių „nepagrįstai“ susimažinti pelną tokia idėja mokesčių rinkėjams atrodo šventvagiška. Jie neįsivaizduoja pasaulio be savo sukurtų užtvarų. Bet mes jau žinome, kad norintys gali nesunkiai juos apeiti! Ir dar mes žinome, kad mokesčiais neiškreiptame pasaulyje deklaruojamas pelnas paremtas ne valdiškais limitais, bet korporatyvinio valdymo tradicija - tarnavimu akcininkams ir jų atliekama kontrole. Kuo greičiau išnyks valdiškos taisyklės, sukuriančios mokesčius ir todėl verčiančios jas apeiti, tuo greičiau pelnai atspindės realią įmonių padėtį.

 

Tikriausiai tai žino ir mokesčių rinkėjai, tačiau įsivaizduoti gyvenimo be užtvarų nedrįsta. Jų žadėtas „sąnaudų sutvarkymas“ kol kas gali virsti tik taisyklių pakeitimu, bet ne naikinimu. Jau prabilta, kad vietoj sąrašo, kokios sąnaudos leidžiamos, bus sąrašas, kokios draudžiamos. Vėl prireiks paaiškinimų, vėl bus nesusipratimų, baudų, teisminių ginčų. Kol yra pelno mokestis, kitaip ir negali būti. Mokesčių rinkėjai čia kalti ne labiau nei mokėtojai. Tos pačios prigimties žmonės - šiapus ir anapus privačios nuosavybės ribos - elgiasi taip, kaip šioji prigimtis jiems liepia.

 

Taigi... Mokestis, kuris spaudžia savo taisyklėmis ir apskaita labiau nei pinigais, privalomais atiduoti. Mokestis, kuris turėtų bausti gamintojus už efektyvumą. Mokestis, kurį vieni gali lengvai apeiti, bet kiti taip pat lengvai susiduria su visa jo neteisybe. Nenuostabu, kad sveikas protas padiktavo Lietuvai tokį mokestį panaikinti. Nenuostabu, kad kitoms šalims tokie planai kelia baimę prarasti investicijas, darbo vietas ir biudžeto pajamas. Nuostabu, kad jų baimė sukelia Lietuvoje tokį nuolankų norą įsiteikti. Nepriklausomybės vėliava - tai ir konkurencijos vėliava, ponai.