Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Skaičiai nekalba patys už save

Guoda Steponavičienė, LLRI ekspertė
1997-07-01
Straipsnis, „Naujasis Židinys-Aidai“ 1998 Nr. 5–6
Šiame pasaulyje iš principo neįmanoma viską apskaičiuoti ,
viską išmatuoti, viską pažinti ir pajungti žmogaus valiai.
                                                                                      A. Šliogeris „Transcendencijos tyla“
 Pastaruoju metu suaktyvėjusios diskusijos dėl ekonominės statistikos, besaikis rėmimasis skaičiais ekonominiuose tekstuose, žiniasklaidoje bei politikų pasisakymuose skatina giliau panagrinėti statistikos panaudojimo ekonomikoje galimybes. Kai sakoma: „Statistikos departamentas suskaičiavo bendrąjį metų nacionalinį produktą", dažnai manoma, tarsi taip buvo susumuotos visos šalyje sukurtos pridėtinės vertės. Iš tiesų toks tiesioginis skaičiavimas net teoriškai teįmanomas tik planinėje ekonomikoje. Rinkos ekonomikose egzistuoja daugybė „vertės kūrėjų", tad surinkti apie juos visišką informaciją yra nerealu, net jeigu tą informaciją teikti įmonės ir privalo. Dauguma rodiklių „skaičiuojami" atliekant tyrimus: parenkamos reprezentacinės įmonių, prekių, namų ūkių ir pan. imtys ir, remiantis tyrimų rezultatais, daromi apibendrinimai apie visas įmones, prekes, namų ūkius. Lietuvos statistikos departamentas taipogi perėjo prie tokios darbo metodikos. Taigi nereikia pasiduoti iliuzijai, jog oficiali informacija esanti tikslus ekonominės tikrovės registras: Statistikos departamento duomenys yra gaunami arba iš įmonių privalo­ma tvarka, arba atlikus tyrimus bei skaičiavimus pagal statistikos (matematikos) taisykles.
 
Matematika operuoja grynaisiais santykiais, ir jų erdvėje ji duoda teisingus rezultatus. Tačiau norint pasinaudoti matematika ekonominiams rodikliams gauti, ekonominę realybę reikia transformuoti į grynuosius santykius, o gautus rezultatus „suprojektuoti" atgal į realų gyvenimą. Tai, kad realybė paverčiama skaitiniais duomenimis, ir yra pagrindinė statistikos ribotumo (sąlygiškumo) priežastis. Pvz., norint gamybos metodu apskaičiuoti pagrindinį makroekonomikos rodiklį - bendrąjį vidaus produktą (BVP) - daroma prielaida, kad galima sumuoti skirtingus produktus bei paslaugas, panaudojant jų rinkos kainas (t. y. kiekybinę skirtingų kokybių išraišką).
 
Tačiau kaina - lemianti viską konkrečiame sandoryje - atsieta nuo konkretaus laiko ir vietos, tampa formaliu įverčiu ir nebūtinai išreiškia tikrąją to sandorio vertę bendrame kontekste.
 
Ekonominiams vertinimams BVP rodiklis yra kone pats svarbiausias, o tuo tarpu jo skaičiavimo metodologija nėra nei skaidri, nei viešai aptariama.
 
Šiandieninėje konkurencija grindžiamoje ekonomikoje vis didesnę reikš­mę įgyja kokybiniai veiksniai. Svarbiau tampa ne tai, kiek ir už kiek parduota, o tai, kaip pavyko patenkinti specifinius poreikius, atrasti naujas nišas rinkoje, naujus produktus bei technologijas. Neabejotinai svarbiau yra ne pagaminti, o parduoti: suformuoti firmos (prekės) įvaizdį, teikti aptarnavimą po pirkimo ir pan. Šios papildomos įmonės veiklos atsispindi ne visuose dabartiniuose sandoriuose. Taigi jų neįvertina ir bendrieji ekonominiai rodikliai, nors kaip tik ateityje tokios veiklos gali būti labai reikšmingos (pavyzdžiui, naujos ryšių priemonės gali sumažinti visų komunikuojančiųjų telefono išlaidas).
 
Statistikoje ekonominės veiklos jun­giamos į grupes. Grupuojama neproporcingai detaliai išskiriant tradicines veiklų rūšis (daugiausia susijusias su medžiaginių produktų gamyba), o naujas gamybos bei paslaugų rūšis (informacinių technologijų, komunikacijos, konsultavimo) sujungiant į daug stambesnius vienetus arba priskiriant patogiausiai grupei - „kita". Tuo tarpu pastarųjų dalis BVP ir svarba ekonomikos plėtrai tampa santykinai vis didesnė.
 
Patikėjus suskaičiuotu BVP, linkstama didžiuotis jo augimu bei laukti to paties savo asmeninėje piniginėje. Tačiau BVP augimas nereiškia konkretaus žmogaus gerovės ir nebūtinai rodo kylant gyvenimo lygį. Dažniau sparčiai augant BVP nukenčia atskiros socialinės grupės - pavyzdžiui, rekonstruojant gamybą, atleidžiami žemos kvalifikacijos darbuotojai arba didėja darbo intensyvumas, aplinkos užterštumas. Arba, augant BVP, stiprėja perskirstymas bei didinamos valdžios išlaidos, todėl dirbančiųjų pajamos neauga taip, kaip turėtų. Vienais kitais metais smarkiau ūgtelėjęs BVP dar nebūtinai rodo aukštesnį ekonomikos lygį. Tai gali būti nulemta laikino atskirų veiklos sričių suklestėjimo, trumpalaikių tikslų išsipildymo ilgalaikių sąskaita ir pan. Tik nuolatinis BVP didėjimas reiškia šalies ekonominį augimą, o BVP didėjimo santykis su gyvenimo lygiu tebėra aktualus ekonominės sociologijos tyrimo objektas.
 
Į namų ūkius dabar yra žiūrima kaip į įmonių teikiamų prekių bei paslaugų vartotojus. Tačiau atsirandant ir plečiantis naujoms paslaugoms, vis dažniau pasigirsta svarstymų, ar pietų virimas, vaikų priežiūra bei namų ruoša taip pat nėra pridėtinės vertės kūrimas. Pvz., kiekviena iškepta kiaušinienė sukuria po kokius 5 litus pridėtinės vertės, kuri būtų įtraukta į BVP, jei šeima kiaušinienės eitų valgyti į restoraną.
 
Kadangi ekonomiškai aktyvaus asmens gyvenime laikas yra lemiantis veiksnys, tai tradicinės namų ūkių veiklos tampa ekonominėmis kategorijomis. Tokia požiūrio transformacija gali smarkiai pakeisti vaidmenį, skiriamą namų ūkiams bendroje ekonomikos vyksmo schemoje.
 
Tyrinėjimams parankus ir visuomenės dėmesio nestokojantis reiškinys yra šešėlinė ekonomika. Dažniausiai į ją žvelgiama kaip į anomaliją. Tačiau yra ir šviesioji mėnulio pusė. Palikus nuošalyje įstatymo draudžiamas veiklas ir nelegalią užsienio prekybą, lieka įmonės, turinčios dvigubą buhalteriją, išradingi ir veiklūs namų ūkiai (pogrindiniai fabrikėliai bei dirbtuvės), turgaus prekeiviai bei laisvi „menininkai": vertėjai, repetitoriai, dailininkai, gydytojai, teisininkai, auklės, kirpėjos, tortų kepėjos ir pan. Tik dalis visų išvardytų „mokesčių vengėjų" veiklos yra šešėlyje. Visos įmonės bent dalį mokesčių moka. Asmenys, nedeklaruojantys visų pajamų, turi oficialią darbovietę (iš kurios gauna minimalią algą) arba yra nusipirkę patentą. Matyt, esama priežasčių, dėl kurių šie žmonės apsisprendžia rizikuoti, o ne deklaruoti visas pajamas.
 
Šešėlinė ekonomika pripažįstama ir pateisinama kaip socialinis amortizatorius. O didelė jos apimtis yra signalas valdžiai, kad ji deramai neatliekanti savo funkcijų: nesukurianti sąlygų saugiai egzistuoti legaliam verslui arba dideliais mokesčiais bei reguliavimu padaranti jį sunkiai plėtojamą bei nepelningą.
 
Politinėje ir ekonominėje retorikoje naudojami statistiniai rodikliai - BVP, infliacija, vidutinis darbo užmokestis, vidutinės namų ūkio pajamos - yra labiausiai apibendrinti, taigi mažiausiai naudingi priimant sprendimus konkrečiai įmonei ar asmeniui. Panagrinėkime vidutines namų ūkių pajamas. Tokia informacija yra reikalinga gamintojui (paslaugų tiekėjui) savo potencialiems klientams identifikuoti. Anot Lietuvos statistikos departamento, vidutinės namų ūkių pajamos mieste 1997 m. buvo 990 Lt/mėn. Vidutinį namų ūkį mieste statistiškai sudaro 2,63 asmens. Imkime trijų žmonių šeimą. Tuomet vieno namų ūkio nario pajamos būtų lygios 330 Lt/mėn. Išvada - nė vienas jų nėra potencialus švarko už 400 Lt pirkėjas. Tačiau gali būti, kad vienas asmuo yra vaikas, taigi jo pajamos lygios nuliui (rengiamas jis pusbrolių rūbais, o žaidžia dova­notais žaislais), vienas - pensininkas, kurio pajamos sudaro 200 Lt (poreikiai mažesni nei dirbančiojo), o vienas dirbantysis uždirba 790 Lt. Kadangi paprastai pagrindinis šeimos maitintojas sprendžia, kur išleisti pinigus, be to, ir jo poreikiai skiriasi, jis gali pirkti brangesnes už statistiškai jam priskaičiuotą vidurkį už prekes. Tas pats galioja ir nagrinėjant pasiskirstymą tarp grupės namų ūkių -pagal statistinį vidurkį jie visi turėtų būti „neįdomūs" kompiuterių pardavėjui, tačiau realiai dalis jų kompiuterius įsigyja. Taip yra ne tik dėl nelygaus pajamų pasiskirstymo, bet ir dėl skirtingų poreikių bei prioritetų (tai puikiai iliustruoja spartus lengvųjų automobilių skaičiaus didėjimas). Skirtingi vartotojų bei gamintojų poreikiai apibendrinami, įvedant „krepšelio" sąvoką, o prioritetai apskritai lieka anapus nagrinėjimo erdvės.
 
Analogiška situacija ir dėl infliacijos bei kainų indeksų. Kur tik atsiranda prekių ir paslaugų „krepšeliai" bei jiems priskiriami „svoriai", pranyksta atskira prekė ir jos kainos dinamika. Tuo tarpu kiekvieno vartotojo ir gamintojo „krepšeliai" ir jų turinio „svoriai" smarkiai skiriasi. Transporto įmonei kuro kainų padidėjimas reiškia visai ką kita nei finansų konsultacinei firmai. Arba kiaulienos kainos vegetarams tikrai mažiau svarbios už obuolių.
 
Šie skirtumai ypač akivaizdus, nagrinėjant gamintojų kainų indeksą (GKI). Konkrečiai įmonei GKI retai praneša apie jos laukiančius kaštų pokyčius, susijusius su išteklių pirkimu. Juo labiau kad kainų indeksų skaičiavimui naudojamų „krepšelių" turinys bei „svoriai" Lietuvoje nėra vieša informacija.
 
Skaičiuojant kainų pokyčius, neišvengiamai susiduriama su prekių palyginamumo problema. Juk atsiranda naujų produktų rūšių, kurios gali per kelis mėnesius rinkoje nukonkuruoti savo pirmtakes, o „krepšelyje" naujoji prekė gali atsirasti tik po jo korekcijos, paprastai įvykstančios gerokai vėliau (jei ji apskritai įvyksta). Pvz., pasirodžius Biržų AB pienui buteliuose, daugelis pradėjo pirkti būtent jį, tačiau „krepšelyje" lig šiol teberiogso senieji pieno maišeliai. Dar problemiškiau yra su visai naujomis prekėmis bei paslaugomis - jų kainų net nėra su kuo lyginti. Sąskaitos už mobilų bei modeminį ryšį jau daugeliui tapo įprastu ir neišvengiamu piniginės plonėjimo priminimu, tačiau „krepšeliui" tokie reiškiniai dar nėra žinomi. Prekių ir paslaugų kaita vyksta nuolat, todėl šio proceso apkritai neįmanoma užfiksuoti „krepšeliuose" bei „svoriuose".
 
Visų apibendrintų rodiklių problema yra ta, kad mes liekame nieko nežiną apie jų sudedamąsias dalis. Todėl domintis konkrečiomis tų dalių charakteristikomis, reikia nagrinėti reiškinį detaliau - pagal rūpimus pjūvius.
 
Ekonominė statistika atsirado tada, kai valdžia ėmė dalyvauti ekonomikoje. Taigi pagal savo kilmę statistika yra skirta valdžiai - taip yra ir Lietuvoje. Netgi pagal savo galimybes - t. y. labai didelį apibendrinimo laipsnį -ji tinka tik šalies ekonomikai kaip vienetui apibendrinti. Esant suderintoms klasifikacijoms, valstybės statistiniai rodikliai gali būti panaudojami laiko skalėje - lyginti su ankstesnių metų rezultatais, bei erdvės skalėje - lyginti su kitų šalių atitinkamais rodikliais. Pastaruoju uždaviniu šiuo metu ir užsiims Lietuvos statistikos departamentas -jis derina metodiką su ES, idant galėtų lyginti savo ir ES šalių rodiklius. Ekonominė statistika yra vienas iš daugelio tikrovės imitacijos fenomenų, tokių kaip kompiuterio „tarsi-rea-lybė", žiniasklaidos ir reklamos kuriama „įvaizdžių realybė", su informacinėmis technologijomis ateinanti supaprastinti nepakenčiamai sudėtingos žmogiškosios būties. Tačiau „sugrįžus" iš tokios „realybės" vis vien tenka priimti asmeninius bei ekono­minius sprendimus, o tam reikalinga tikra informacija. Verta prisiminti keletą principų, kuriais vadovaudamiesi statistikos vartotojai gali priartėti prie tiesos. Pirma, jokių skaičių nepriimti besąlygiškai: t. y. naudojantis statistiniais rodikliais, atsižvelgti į jų apibrėžimus bei gavimo būdus, nes skirtingai apibrėžę rodiklius, gausime nelygintinus rezultatus. Antra, naudoti duomenis iš skirtingų šaltinių ir gautus remiantis skirtingomis metodikomis, nes visos jų turi savo privalumų bei trūkumų. Trečia, apibendrintų dydžių sudedamosioms dalims išaiškinti tas dalis nagrinėti reikia atskirai ir konkrečiomis sąlygomis - taigi už bendrosios ekonominės statistikos ribų.