Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Skurdas realybėje, galvose ir politikoje

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2008-06-26
Komentaras, Lietuvos radijas
Skurdą galima matuoti įvairiai. Santykinis skurdas matuoja, kiek skiriasi daugiausiai ir mažiausiai pajamų gaunančių asmenų pajamos. Absoliutaus skurdo rodiklis parodo, kiek žmonių pagal savo pajamas neišgali įsigyti oriam gyvenimui būtinų dalykų.
Tačiau svarbiausia, kaip žmogus iš tikrųjų pats jaučiasi – kaip skurdžius ar kaip paprastas normalus visuomenės gyventojas. Ką jis daro, kad gyventų geriau?
Kaip teigia kai kurie komentatoriai, žmogus, vandenį savo buičiai nešiojantis kibiru, automatiškai yra skurdžius. Daugeliu atvejų, ko gero, tai yra tiesa. Tačiau didžiausia problema, panašu, vis labiau tampa ne skurdas realybėje, o požiūris. Kaip taikliai pastebėjo M. Bulgakovo herojus profesorius iš romano „Šuns širdis“, suirutė yra ne klozetuose, o galvose.
Iliustruoju. Gegužės mėnesį atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenimis, Lietuvoje 43 proc. žmonių mano, kad jiems reikalinga socialinė parama.
Primenu, kad toje pačioje Lietuvoje, kur pusė gyventojų laiko save skurdžiais (kitaip juk nemanytų, kad yra remtini) yra daugiau aktyvių mobilaus telefono vartotojų skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Lengvųjų automobilių 2006 m. Lietuvoje užregistruota daugiau nei 1,5 mln. ( jų skaičius auga beveik 100 000 kasmet).
Dar įdomiau su skurdo suvokimu yra, kai pasižiūrime, kas mano, kad jam ar jo šeimai reikalinga socialinė parama.
Taip mano beveik kas trečias įmonės vadovas ar savininkas, kas dešimtas žmogus, kurio šeimos grynosios pajamos vienam šeimos nariui yra virš 1,5 tūkst. Lt. Palyginimui – net 30 proc. tų, kurių šeimos nariui tenka mažiau nei 500 Lt, mano, kad jie neturi būti remtini.
Kova su skurdu – kilnus tikslas, kuris nusipelno tik pagarbos. Tačiau skurdo mažinimas pats neturi būti paremtas intelektualiniu ir emociniu skurdu. Deja, kaip tik taip neretai atsitinka. Pavyzdžiui, konstatuojama problema, kad daug žmonių Lietuvoje gauna tik nedidelį minimalų atlyginimą.
Tačiau kokie receptai peršami atsiremiant į šį faktą? Retokai piktinamasi, kad valdžios apribojimai neleidžia sukurti sąlygų, kai konkuruojama dėl darbuotojo, kai daugiau investuojama ir dėl to auga darbo našumas, arba kad draudžiama dirbti lanksčiai ir produktyviau.
Užtat kaip dažnai su pavydžiu godumu žiūrima į daug uždirbančius, kaip dažnai manoma, kad tik godumas neleidžia darbdaviams mokėti didesnių atlyginimų.
Kaip pastebėjo vienas psichologas ir visuomenės komentatorius: neapykanta turtingiems yra daug stipresnis jausmas nei atjauta vargšams, nes kvietimą atimti iš turtingų stebime žymiai dažniau nei savo turto išdalinimą neturintiesiems.
Neatsitiktinai daugiausiai žiniasklaidos dėmesio pritraukia kasmet tikslinamas santykinio skurdo rodiklis. Juk jis rodo ne tik tai, kiek šalyje neturtingų, bet ir tai, kiek joje turtingų. Kuo daugiau turtingų, tuo padidėja skurdą tariamai iliustruojantis santykinis skurdas... Tačiau jei visi taptų, tarkime, dvigubai turtingesni, santykinis skurdas liktų nepakitęs...
Keista, kad turėjimas ir geras gyvenimas šiandien vis dažniau yra priimamas kaip norma. Gerovė priimama kaip savaime suprantama ir ateina tarsi be pastangų. Tačiau realybė juk visiškai kita. Jei žmogus neįdėtų pastangų ir jei nebūtų tokios socialinės tvarkos, kuri leistų gauti atlygį įdėjus šias pastangas, visi skendėtume skurde. Nekalbu apie likimo nuskriaustus asmenis.
Bet taip dažnai skurdas yra tiesiog žmogaus gyvenimo būdo ar ankstesnių jo pasirinkimų gyvenime pasekmė...
Tai žinant pagrindinis rūpestis turėtų būti žmonėmis, kurie bando iš skurdo kapstytis, kurie kuria gerovę. Kai visos visuomenės sąskaita kovojame su skurdu tik remdami bet kurį skurstantį, skurdą ne tik sumažiname, bet ir paskatiname. Atimant iš neskurstančių ir atiduodant skurstantiems atsitiks taip, kad vis labiau vertės pademonstruoti savo skurdą. Tai reiškia ne ką kitą, o legalių pajamų vengimą ir demonstravimą to, kad neturi darbo, neturi kuo šildyti savo būsto bei maitinti savo vaikų. Jeigu pavyks – parama garantuota.
Ekonomika pateikia cinišką, bet teisingą išvadą – ką subsidijuosi, tą ir gausi. Tikrai labai norėtųsi, kad tipinė darbšti Lietuvos šeima, kuriai šiandien tenka pagrindinė mokesčių našta, nebūtų tempiama į skurdą vien tik todėl, kad jos sąskaita politikai nusprendžia, jog svarbesni kiti tikslai. Pavyzdžiui, visiems, net tiems, kurie patys sako, kad jiems paramos nereikia, lengva ranka pažerti transporto lengvatų ar vaiko išmokų. Arba nuolat pabrėžtinai rūpintis tais, kuriems socialinės paramos reikia tik todėl, kad kažkur išgaravo noras pačiam būti savo gyvenimo šeimininku.
Turime suprasti ir tai, kad socialinę paramą iššvaisčius bet kur, mažiau išteklių sukuriama ir atitenka tiems, kurie iš tikrųjų visuomenės laikomi vertais paramos. Jei daugiau kreiptume dėmesio į gerovės kūrimą, galėtume geriau pasirūpinti našlaičiais ir kitais likimo nuskriaustaisiais.