Kai 1886 m. kovo 8 d. keistų formų keturių ratų karieta su vidaus degimo varikliu privažiavo prie Daimlerio namų, prasidėjo naujas etapas žmonijos istorijoje. Daimlerio dovana žmonai, karieta nepakinkyta žirgu, buvo šiuolaikinio automobilio pirmtakas. Ji važiavo 16 km/val. greičiu.          

 

 

Beveik tuo pačiu metu, balandžio 21 d., Otto von Bismarkas, geležinis Vokietijos Kancleris, gavo pritarimą jo sukonstruotam Senatvės draudimui. Iki tol pensija būdavo skiriama tik didvyriams (taigi dažniausiai našlėms), visi kiti atidėdavo juodai dienai, turėdavo daug vaikų ir šiaip jau buvo viens kitam gailestingi. Tiesa, Bismarko pensija buvo visais atžvilgiais kukli ir ribota - pragyvenimo minimumas, mokamas nuo 70 metų, kai vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo 45. Įmokos sudarė mažiau nei 6 %  darbininkų algos! Nei iš autorių, nei iš kapitalistų įmokos nebuvo imamos.

 

Kad suprastume Bismarko minties eigą, turime prisiminti jo amžininką ir tėvynainį Karlą Marksą. Nors ir ištremtas į Londoną, kur mirė 1883 m., jis tebebuvo nepaprasto įtakingumo asmuo. Jo įkvėpta komunizmo šmėkla pergalingai žygiavo po Europą. Tad įžvalgusis Bismarkas siekė ne tik pasirūpinti darbininkų klase, bet ir padaryti ją lojalia, priklausoma nuo valdžios, neinančia daužyti langų kartu su komunistais.

 

Tolesnė socialinio draudimo ir automobilio raida yra labai panaši. Automobiliai ėmė važiuoti vis greičiau, apaugo gausiais išradimais, tapo mados ženklu, galios simboliu, ir galiausiai prikūrė žmonėms visokių bėdų – avarijų, nepravažiuojamų kamščių ir oro taršos. Greitis, praėjusio amžiaus ženklas ir pasigerėjimas, tapo savo paties antinomija. Automobiliai, galintys lėkti 300 km/val., didmiesčio kamščiuose velkasi bemaž Daimlerio karietos greičiu.  Paradoksas. Tačiau žmonija rimtai atsiliepia į automobilių sukeltus iššūkius. Ieško būdų išvengti kamščių, mažinti ratuotųjų kiekį ir jau turi bent keletą „gamtai draugiškų“ automobilių tipų.

 

Socialinis draudimas sukūrė žmonijai ne mažiau galvosūkių, atsakyti į kuriuos kol kas vengiama. Demokratija, iš lozungo tapusi realybe, nesugebėjusi apriboti savo apetito,  leidžia balsavimu spręsti ribotų išteklių dalinimo klausimus. Ji duoda visiems. Rezultatas? - Su kiekvienais rinkimais daugėja socialinių išmokų tipų, plečiasi gavėjų ratas, o pragyvenimo minimumo išmokos nieko jau nebetenkina – siekiama, kad nedirbantis asmuo gautų bemaž tiek, kiek ir dirbantis. Socialinė tarša, kamščiai, „bagoti“ ir „biedni“ aplipę senamadišką Sodros karietą. Žirgo seniai nebėra, variklis gęsta, vos veikia.

 

Šito Bismarkas negalėjo tikėtis, kaip negalėjo nuspėti ir to, kad priešingai Maltuso paradigmai žmonių išsivysčiusiose šalyse ims nuolat mažėti, kad visuomenė taps senesnė. Jeigu 1990 m. vieną pensininką Lietuvoje išlaikė beveik du dirbantieji, dabar jų teliko 1,6, o 2050 šis santykis bus 1:1. Vienas dirbantis turės išlaikyti vieną pensininką. Iškalbinga? O kur dar motinos, bedarbiai ir invalidai?.. Būtent todėl ir buvo pradėtas perėjimas prie privataus kaupimo sistemos, kad valstybinis draudimas suteiktų žmogui tik minimumą, o visą kitą jis sukauptų pensijų fonduose.

 

 

Ir štai dabar naujas iššūkis - krizė. Karieta, kuri braškėdama važiavo ekonomikos pakilimo metu, dabar beviltiškai stringa. Dirbančiųjų pajamos ėmė smarkiai mažėti, mažėja ir pačių dirbančiųjų, tad kaip išlaikyti visus Sodros keleivius?

 

Skolintis jau nebegalime. Nes tuomet dirbantieji, kurių būtų vis mažiau, dirbtų kreditoriams, kurių būtų vis daugiau, o ne tiems, kam skirta sistema - pensininkams. Įmokų didinimo variantą irgi reikia atmesti kaip provokaciją, gilinančią krizę, nušluojančią iš Lietuvos paskutines konkurencingas darbo vietas. Išmesti iš Sodros dalį apdraustųjų irgi neatrodo teisinga. Ar turime pakankamai didelę širdį, kad galėtume spręsti, ką galime palikti be pažadėtos socialinės išmokos? Kam šiandien sunkiau – jaunai vaikus auginančiai šeimai, darbo netekusiems keturiasdešimtmečiams, pensininkams, o gal invalidams? 

 

Visi Sodros lopymo variantai atrodo pakenčiami tol, kol tikiesi, kad ekonomika smuks kokiais 5, na iš bėdos 9%. Bet kai suvoki, kad krizė gali lemti kur kas gilesnį ir ilgesnį susitraukimą, supranti lopymo variantų bergždumą.

 

Čia nei prisiskolinsi, nei išsiversi su didėjančiom įmokom. Kas belieka? - Skelbti karą, plėšt, vogt, - negi piliečiai duos valdžiai palaiminimą tokiems „teisingumo“ karams? O jei ne karas, negi tada turėsime susipjauti tarpusavyje? Juk ir mažiau valgydami, ir susispaudę gyvendami, galime likti oriais žmonėmis.

 

Susispausime, ir išgyvensime. Kaip gyvenome sovietmečiu, kaip mūsų protėviai gyvendavo karo ir maro akivaizdoje.

 

Tik ar mokėsime nešti solidarumo vėliavą tada, kai ji reiškia ne tik gauti, bet ir paaukoti?  

 

Dauguma žmonių prisiderina prie aplinkybių, apmalšina norus ir išlaidas. Dirba daugiau, gauna mažiau, stengiasi, kad tik jų produktai, paslaugos liktų reikalingi. „Jei būsime lankstūs, - sako ekonomistai, - išgyvensime.“ Taip, mūsų gamybos ir paslaugų sektorius pasirodė lankstus, dešimtys tūkstančių žmonių liko be darbo, kiti kilniai nutarė susimažinti algas, kad tik nieko nereikėtų atleisti. Lankstumo trūksta tik vienam sektoriui - valdiškam. Sumažinti biudžetą bus sunku, bet įmanoma, tačiau sumažinti Sodros biudžeto apskritai neišeina. Nelanksčioji grandis. Jos išmokos apibrėžtos absoliučiais skaičiais – šimtais ir tūkstančiais litų, gavėjų skaičius nuolatos auga. Pajamos mažėja. Perkaitęs variklis. Bomba. Nuodai.

 

Jeigu Sodros išmokų gavėjai žūtbūt norės, kad nepaisant visuotinio susitraukimo, jiems būtų mokama „iki lito, tai, kas priklauso“, valdžia, neturėdama pinigų, arba chroniškai vėluos mokėti, arba išmes dalį jų iš vežimo, arba paleis pinigų spausdinimo presą. Tuomet žmogus gaus savo pensiją, tačiau ji tuoj pat neteks įprastos perkamosios vertės, o kartu su ja nuvertės ir santaupos, ir visa kita. Iškils indeksavimo klausimas, pažįstami devyniasdešimtieji. Totalus nuskurdinimas. Krizė taps permanentine. 

 

Tam, kad to nebūtų, ir kad "Sodrą" galėtume vadinti sistema, o ne bomba, reikia sisteminių pertvarkų. Logiškiausias jų – susieti visas išmokas su realiomis "Sodros" pajamomis, šiuo atveju žmogui būtų garantuota dalis "Sodros" pyrage, kuri galėtų keistis priklausomai nuo realių įplaukų ir tokių, kaip jisai, gavėjų skaičiaus. Galimas ir kitas variantas: suskirstyti "Sodros" pyragą į sluoksnius, pagal šiuo metu galiojančius tarifus – vienas pensininkams, kitas – motinoms, trečias – neįgaliesiems, ketvirtas - ligoniams. Dabar šių tarifų nesilaikoma. Jeigu dabar pereitume prie išmokų pririšimo prie tarifo ir realių pajamų, pensijos gautųsi didesnės, o ne mažesnės! Jeigu ekonomika toliau trauktųsi, išmokos reaguotų adekvačiai. Užuot gavęs 850 lt, žmogus gal gautų 820 lt, tačiau jie būtų tokie pat vertingi, kaip vakar. Bazinė pensija visiškai nesikeistų, o papildoma pensijos dalis pagal ketvirčio rezultatus būtų indeksuojama. Tai atrodo revoliucinga tik iš pirmo žvilgsnio. Ilgainiui visi priprastų prie tokio svyravimo, be to, politikai būtinai numatytų kompromisus, kad svyravimus šiek tiek išlygintų. Svarbiausias rezultatas – visam pasauliui pasakytume – mes gal ir „biedni, bet teisingi“. Gyvename pagal galimybes. Visada suvesime galą su galu. Jokie default‘ai mums negresia. Svarbu, kad kartu su "Sodros" keleiviais savo lankstumą bei solidarumą įrodytų ir valstybės tarnautojai.

 

Taip pertvarkyta "Sodros" sistema taptų vėl gyvybinga. Ji taptų sistema! Nes galėtų adaptuotis prie bet kokių demografinių ir socialinių pokyčių ir liktų ištikima joje įrašytiems Solidarumo ir Teisingumo principams. Ji vėl atitiktų Pay-As-You-Go principą. Neatsitiktinai labai panašus modelis buvo pirmuose "Sodros" pamatuose: kuriant "Sodrą" 1995 metais buvo numatyta, kad pensija priklauso nuo tuo metu apdraustųjų žmonių pajamų vidurkio. Spėkite, kas nutiko su teisingu principu? - Rusijos krizės metu, išsigandus laikino pensijų sumažėjimo, šį vidurkį buvo imta nustatinėti vyriausybėje.  O juk bemaž kiekvienas pensininkas turi anūkų, ir kaip sunku jam bebūtų, jis norėtų tikėtis, kad tiems, kas eis iš paskos,  būtų lengviau. Jis gal net pasiryžęs aukotis.    

 

Bismarkas yra pasakęs, kad „politika yra menas daryti įmanomą“. Žinant jo įžvalgumą ir smarkų būdą, galima spėti, kad jis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje suvienytoje Europoje išleistų direktyvą, įpareigojančią susieti socialines išmokas su realiomis galimybėmis. Bismarkas baustų tuos, kurie, prisidengdami demokratija, norėtų ir toliau gyvent pagal principą „po manęs nors ir tvanas“. Galime laukti, kol Europoje atsiras kas nors, priimsiantis sprendimą už mus ir atsiusiantis mums direktyvą. Bet galime susitvarkyti ir patys, ir Europai parodyti solidarumo ir sveikos gyvensenos pavyzdį.

 

Kiekvieną atskirai paimtą pensininką, kritikuojantį tokį pasiūlymą, suprasti galima. Jis nemato, kaip tie keliasdešimt litų, kuriuos jam siūloma paaukoti, jei nebus surenkamas "Sodros" biudžetas, gali išgelbėti Lietuvą. Jis netiki, kad tie litai gali tapti nuodais. Juk tai be galo maža dozė! Eiliniam pensininkui neatrodo, kad galima ja apsinuodyti. Tačiau kai tuos litus padaugini iš visų "Sodros" gavėjų skaičiaus, jie kaip mat tampa nuodu, provokacija, kvietimu gamint pinigus iš oro.  

 

Ir jei paaiškės, kad dėl tų 30 litų išlėkėm į orą visi solidariai, gali būti vėlu aukotis.