Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Stojimas į ES: ką gaunam ir kaip atsakom?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2004-03-04
Komentaras, Lietuvos radijas
Šią savaitę Lietuvos vyriausybė priėmė du svarbius sprendimus, susijusius su Lietuvos naryste Europos S1jungos (ES) vidaus rinkoje ir pinigų sąjungoje. Pirmiausia nuspręsta neįvesti apribojimų darbo jėgos judėjimui iš ES šalių, reaguojant į laikinus apribojimus Lietuvos piliečiams įsidarbinti bei gauti socialinę paramą, kuriuos rengiasi taikyti dauguma dabartinių ES narių. Antra, nuspręsta derėtis dėl dalyvavimo ES antrajame valiutos keitimo mechanizme, kuris yra svarbiausias žingsnis link spartaus įsijungimo į eurozoną. Nepaisant opozicijos ir kai kurių ekspertų kritikos, reikia pripažinti, jog abu sprendimai yra visiškai teisingi. Pasiaiškinkim, kodėl.
 
Pastaruoju metu ypač daug diskusijų vyksta dėl tų ES šalių, kurios prieš keletą metų deklaravo ketinimus nuo ES plėtros dienos visiškai neriboti darbo jėgos iš naujųjų narių judėjimo. Šiuo metu dėl tų šalių visuomenėse paplitusių baimių ir interesų grupių, ypač profsąjungų, spaudimo Švedijos, Olandijos, Danijos, Didžiosios Britanijos vyriausybės arba jau apsisprendė, arba rengiasi apsispręsti dėl kvotų ir kitokių apribojimų įvedimo. Galima tvirtai teigti, kad tokios priemonės yra ne tik nepagrįstos, bet ir žalingos toms šalims, nes stabdys jų ekonomikos augimą. Visi be išimties tyrimai bei ankstesnių ES plėtros atvejų istorija patvirtina du dalykus: pirma, migracija iš naujųjų narių nebūna didelė, antra, net jei ji ir būtų didelė, iš to darbo jėgą priimančios šalys turėtų tik ilgalaikės naudos. Taigi tos šalys, kurios įveda apribojimus darbo jėgos judėjimui, pirmiausia kenkia savo ilgalaikei ekonominei plėtrai ir tuo pačiu apsunkina savo socialinių problemų sprendimą.
 
Šie argumentai lygiai taip pat galiotų ir Lietuvai, jei ši įvestų tokias pačias atsakomąsias priemones. Norėdami parodyti savo politinį užsispyrimą, mes tik pakenktume sau, uždrausdami kitų valstybių narių piliečiams atvykti čia dirbti ir kurti gerovę. Dar keisčiau skamba kai kurių opozicijos atstovų raginimai reaguoti į apribojimus, kuriuos teisiškai gali taikyti visos dabartinės ES narės maksimaliam septynerių metų laikotarpiui, nesilaikant Lietuvos įsipareigojimų sutartų derybų metu. Tokios politinės ambicijos nepadėtų kurti solidaus partnerio vaidmens. Todėl prasmingiausia būtų dėti visas diplomatines pastangas įrodant kitoms valstybėms narėms, jog apribojimai darbo jėgos judėjimui yra žalingi ir joms, ir visai ES siekiant gerinti sąlygas konkurencingumui ir žmonių ekonominei gerovei.
 
Kitas svarbus šios savaitės sprendimas – noras dalyvauti antrajame valiutos keitimo mechanizme. Jis nieko nekeičia Lietuvos pinigų politikoje, nes litas yra ir išliks susietas su euru tuo pačiu kursu, tai tik reiškia įsipareigojimą laikytis šio fiksuoto kurso ir kitų ekonominės politikos rodiklių, kurie svarbūs stojant į eurozoną – biudžeto deficito, valstybės skolos, infliacijos, palūkanų normų apribojimų. Ir nors kai kas Lietuvoje teigia, kad šitaip apribojame galimybę didinti atlyginimus, tačiau ši kritika visiškai nepagrįsta. Atlyginimai auga ne dėl vyriausybės sprendimų, o augant mūsų pačių darbo našumui. Ir nors infliacijos augimo galimybės išlieka, tačiau pasirengimas dalyvauti eurozonoje suteikia labai svarbias stabilios vyriausybės fiskalinės politikos garantijas, kurios bus naudingos visiems Lietuvos žmonėms. Tad galima tik pasidžiaugti, jog šią savaitę vyriausybė priėmė svarbius ir teisingus sprendimus, leisiančius geriau pasinaudoti narystės ES privalumais.