Seime pritarus aukštojo mokslo pertvarkai, Lietuvoje liko bene viena reformų nepaliesta sritis – sveikatos priežiūra. Čia dominuoja ne tik valstybinis sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas, vaistų kainų kompensavimas, bet ir valstybinis paslaugos teikėjas. Sveikatos sistemoje tarpsta visos didžiausiosios valdiškos paslaugos bei valstybinio finansavimo piktžolės: neefektyvumas, neskaidrumas, uždarumas, vartotojo ignoravimas, konkurencijos suvaržymai, voliuntaristiniai sprendimai dėl finansavimo ir t.t.

 

 

Kaip žinia, efektyviausias vaistas tokioms problemoms spręsti yra finansavimo skaidrumas ir konkurencija. Deja, konkurenciją sveikatos priežiūroje galinti paskatinti privati medicina yra sąmoningai apribojama finansiniais instrumentais. Privačiai medicinai konkuruoti su valstybine trukdo tai, kad būdami apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu pacientai negali pasirinkti gydymo įstaigos, kad gautų finansavimą iš ligonių kasų. Pinigai seka paskui pacientą tik pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, o antriniame bei tretiniame pinigų takelius vedžioja biurokratai. Be konkurso, be kriterijų, tiesiog ima ir išdalija valstybinėms gydymo įstaigoms, prisidengiant mistiniu „poreikio“ argumentu.

 

Sveikatos apsaugos ministerija ir pati neslepia, kad gydymo įstaigų finansavimas nėra grindžiamas kokiais nors pacientų pasitenkinimo (taigi ir potencialaus pasirinkimo), įstaigų efektyvumo ar lygiateisiškumo pagrindais. Į klausimą, ar bus užtikrintas privačių ir valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumas, pasirašant finansavimo sutartis stacionarinėms paslaugoms 2009 metams, SAM atsako „NE“. „NE“ Sveikatos apsaugos ministerija sako ir bet kokioms kitoms pertvarkoms sveikatos priežiūros srityje, atveriančioms konkurencijos galimybes ar didinančioms paciento pasirinkimo teisę. Neribotą paklausą sveikatos priežiūros paslaugoms ribotų paciento priemokos legalizavimas – pasiūlymas senas ir paprastas, logiškas ir pagrįstas, gyvybiškai būtinas, tačiau piktybiškai neįgyvendinamas.

 

 

Reformas reikia kurti ir vykdyti. Tai yra sunkus kasdienis darbas, prasidedantis nuo to, kad reikia motyvuoti pavaldinius, kad šie reformos idėją įvilktų į teisinį rūbą, baigiant palaikymo tarp sprendimus priimančių politikų bei socialinių partnerių užtikrinimu. Kur kas lengviau vykdyti „reformas“, kurios juda tarsi savaime. Dažniausiai jos būna arba stumiamos siaurų verslo interesų, arba nenoro pripažinti fundamentalias sveikatos sistemos problemas.

 

Naujausi pavyzdžiai - Sveikatos apsaugos ministerijos paruoštas „Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo priemonių planas“ ir darbo grupės pasiūlymai, kaip subalansuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidas paslaugoms apmokėti. Pirmajame plane šalia geresnių ar blogesnių priemonių sumažinti vaistų kainas siūloma ir reguliuoti vaistų gamybos ir prekybinius antkainius. Kainų reguliavimo virusas, numarintas siekiant reguliuoti maisto produktų antkainius, atgimsta vaistams. Konkurencijos dvasią ketinama išrauti ir vaistų srityje, nes sveikatos sistema tiesiog patologiškai jos nepriima. Nors vaistai kaip ir bet kuri kita prekė yra specifinė, kainodaros dėsniai - universalūs. Vaistų kainos reguliavimas, kaip ir bet kokios kitos prekės kainos reguliavimas, neišvengiamai turės skaudžių padarinių – konkurencijos apribojimą dėl mažų rinkos dalyvių išstūmimo, taigi potencialiai aukštesnes kainas, korupciją, skaičiuojant „objektyvią“ kainą, rinkos dalyvių paskatas taikyti maksimalias kainas (nes jos „palaimintos“).

 

Siūlymai, kaip subalansuoti PSDF išlaidas apskritai peržengia sveiko proto ribas. Ministro įsakymu siūloma, kad vienas litas iki šios buvusio įkainio paslaugoms apmokėti paskelbiamas lygus 89 centams. Sveikatos priežiūros paslaugų kainodara ignoruojama,  kiek kainuoja sveikatos priežiūros paslauga ministras nuspręs tiesiog iš akies. Suprantama, kad toks „manevras“ daromas taupymo vardan. Tačiau net ir esant akivaizdžiam poreikiui taupyti, negalima apsimesti, kad tas pačias paslaugas, kainuojančias tiek pat, galima suteikti 11 procentų pigiau. Jei trūksta lėšų, reikėtų pripažinti, kad nebegalima kompensuoti vaistų tokia pat apimtimi, suteikti tiek pat paslaugų. Vadinasi, reikėtų mažinti kompensuojamą vaistų dalį, atsisakyti dalies paslaugų finansavimo, arba taikyti priemoką. Tačiau tokie sprendimai tai yra ne piktžolė, kuri auga savaime, tai yra augalas, kurį reikia užauginti.

 

Vyriausybės  programa numato efektyvių priemonių sveikatos priežiūros srityje, tačiau jos nukeltos kadencijos pabaigai, kai prieš rinkimus ką nors reformuoti Lietuvoje tiesiog nebūdinga. Kokias reformas auginti sveikatos sistemoje, Vyriausybė lyg ir žino, tačiau pertvarkas vilkina, leisdama sveikatos sistemoje gausiai vešėti piktžolėms.