Senoliai sakydavo: mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs, ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Šiandien sakoma: visuomenei būtina investuoti į švietimą. Nors abu pasakymai išaukština mokslą, tačiau skiriasi iš esmės. Anksčiau išsilavinimas buvo asmens turtas, pranašumas, ir buvo mokoma, jog reikia įdėti pastangų, kad šį turtą sukauptum. Šiandien vis dažniau teigiama, kad išsilavinęs žmogus – tai dovana visuomenei, todėl visuomenė ir turi investuoti į lavinimą. Ar diskutuotume apie aukštąjį mokslą, ar apie bendrąjį lavinimą – labai svarbu identifikuoti, kokios pozicijos laikomės - švietimas yra privati, ar viešoji gėrybė. Kad išsilavinę žmonės yra svarbu visai visuomenei vargu ar kas abejotų. Tačiau pripažinus tai, neturėtume pasiduoti mitų apie švietimą įtakai.

 

Valstybinis aukštųjų studijų finansavimas sumažina socialinę atskirtį? Deja, ne tik kad nesumažina, bet ir padidina. Problema, kad vaikai iš skurdžių šeimų gerokai dažniau nei vaikai iš turtingesnių šeimų net nestoja arba dėl žinių trūkumo nesugeba įstoti į aukštąsias mokyklas. Todėl parama studijoms tampa rėmimu tų, kurie ir taip turi geresnę socialinę padėtį, o vėliau dėl savo geresnio išsilavinimo taip pat gaus didesnes pajamas. (Tiesa, lietuviška aukštojo mokslo kokybės ir masiškumo bei švietimo ir sveikatos sektorių realybė teiginį apie aukštesnes pajamas apverčia aukštyn kojomis...) Socialinės sąlygos atskirtį paaštrina iki tol, kol ateina laikas studijuoti aukštojoje mokykloje. Nekalbant apie psichologines priežastis (visų pirma, mokymasis paprastai labiau yra vertinamas ir skatinamas išsilavinusiose šeimose), yra ir kitų esminių veiksnių. Kaip teigia Tarptautinės finansų korporacijos švietimo analitikas J. Maas, skurdžiose šeimose vertinamas vaikų darbas, kuriuo jie prisideda prie šeimos materialinės padėties gerinimo, o mokykla paprastai „atima“ tą laiką, per kurį vaikas padeda šeimai. Išvada paprasta, norime mokėti už gabiausiųjų studijas – tai ir darykime. Tačiau jei norime sumažinti socialinę atskirtį, tai su masiniu aukštųjų studijų finansavimu toliau nei paskolų studijoms parėmimas eiti nereikėtų.

 

Be išsilavinimo nebus ir konkurencingumo? Iš esmės taip, nes galiausiai viską lemia žmogus. Kuo protingesnis ir išmoningesnis jis bus, tuo daugiau sukurs, tuo našiau dirbs. Išsilavinęs žmogus – konkurencingumo šaltinis. Tačiau verta neužmiršti ir svarbiausios konkurencingumo prielaidos – laisvos konkurencijos. MacKinsey Global Institute tyrimas apie produktyvumo šaltinius įvairiose šalyse tai puikiai iliustruoja: jei įmonės nuolat patiria konkurencinį spaudimą, tai net neišsilavinę darbuotojai padaro daug daugiau nei tais atvejais, kai įmonės nepatiria konkurencinio spaudimo, nors ir įdarbina išsilavinusius žmones. Konkurento alsavimas į nugarą yra tas akstinas, kuris skatina geriausiai išnaudoti turimas žinias ir išsilavinimo potencialą.

 

Švietimą turi užtikrinti valdžia? Tai šiandien su retomis išimtimis ir vyksta Lietuvoje bei Europoje: aukštasis mokslas valdomas administraciškai ir įgyvendinamas per valstybinius universitetus. Jungtinių Valstijų aukštojo mokslo sėkmė palyginus su Europa paaiškinama ne kuo kitu, o konkurencija ir privatumu aukštajame moksle. JAV žymiai svarbesni privatūs universitetai, be to aukštasis mokslas pritraukia daug daugiau privačių lėšų: JAV – 1,8 proc. BVP, kai ES – 0,2 proc. BVP. Istorija liudija ne vieną valdiško švietimo fiasko: Jungtinėje Karalystėje įvedus privalomą visuotinį mokymą vargšams prieinamos „vieno penso“ mokyklos bankrutavo, o gyventojų raštingumo lygis nukrito. Deja, šių pamokų vis neišmokstame: Lietuvoje vengiama, kad studijų finansavimas būtų visų pirma studijuojančiųjų, o tik po to valdžios reikalas, privačios mokyklos ir jų studentai kur tik įmanoma, ten ir diskriminuojami.

 

Aukštasis mokslas būtinas žmogui, o ne visuomenei. Be to, ne kiekvienam žmogui, o tam, kuris sugebės būtent aukštojo, o ne, tarkime, profesinio, mokslo žinias panaudoti geriausiai. Galiausiai, jei aukštasis mokslas yra taip svarbu, ar dėl to jis turi tapti valdžios reikalu? Greičiau atvirkščiai – jis per daug svarbus, kad paliktume jį valdžios administravimui.