Šių metų lapkričio viduryje Lietuvos statistikos departamentas paskelbė, kad neapskaitoma ekonomika 2002 m. sudarė 15-19 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Ankstesnis tyrimas parodė, kad 1995-1996 m. neapskaitomos ekonomikos lygis buvo 19 proc. Taigi per pastaruosius šešerius metus šešėlinės ekonomikos lygis iš esmės nepasikeitė. Paskelbti skaičiai byloja apie tai, kad vietos teisėtai veikti oficialioje ekonomikoje nepadaugėjo, kad būti joje vis dar yra nepriimtina ir per brangu.

 

Šešėlinė ekonomika reiškia žmonių veiklos opoziciją valdžios įtvirtintoms institucijoms ir normoms. Jos mastai, formos ir pasireiškimo būdai nuolat keičiasi, kadangi šešėlinė ekonomika labai lanksčiai prisitaiko prie valstybės reguliavimo pokyčių ir netgi moralės pokyčių. Kiekvienas naujas draudimas ar ribojimas išplečia šešėlinės ekonomikos erdvę, taigi potencialiai ir jos konkrečius mastus ir formas.

 

Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, į kelių individualiųjų įmonių savininko veiklą prieš ir po to, kai buvo priimtas Individualiųjų įmonių įstatymas, draudžiantis vienam asmeniui turėti dvi ar daugiau individualių įmonių. Arba šviežių agurkų ir pomidorų importą prieš ir po to, kai žemės ūkio ministras šių metų kovo mėnesį uždraudė įvežti į Lietuvą žemesnės nei pirmos klasės šviežius agurkus kovo-gegužės mėnesiais ir žemesnės nei pirmos klasės šviežius pomidorus balandžio-birželio mėnesiais. Arba iki šių metų rugsėjo mėnesio minimalų 430 litų atlyginimą gaunančio žmogaus darbą prieš ir po to, kai privaloma minimali alga buvo padidinta iki 450 litų. Tokie reguliavimai ir draudimai automatiškai išplėtė šešėlinės ekonomikos erdvę ir pastūmėjo į ją minėtas veiklas ar žmones.

 

Paimkime pastarąjį pavyzdį. Darbdavys samdo darbuotoją tik tada, kai jis vertina darbuotojo sukuriamą vertę labiau nei jam mokamą atlyginimą ir su tuo susijusius mokesčius. Mažą ar didelį atlyginimą darbdavys moka ne todėl, kad taip liepia valdžia, o todėl, kad taip sutarta su darbuotoju. Jeigu valdžia uždraudžia mokėti mažiau, nei darbdavys gali sau leisti, darbuotojai arba praranda darbą, arba tampa nelegalais. Toliau didinant minimalią algą, kaip žada valdančioji dauguma, didės bedarbių tarp nekvalifikuotų žmonių (kurie, beje, sudaro didžiausią bedarbių dalį), didės ir neoficialios darbo jėgos pasiūla.

 

Lygiai tas pats atsitinka reguliuojant, tarkim, darbo laiką. Kai valdžia prieš dirbančiųjų valią apriboja darbo laiką, padaugėja poreikis neoficialiems viršvalandžiams. Šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad kuo daugiau yra ribojami legalūs darbo santykiai, tuo daugiau erdvės paliekama neoficialiam darbui.

 

Panašiai šešėlinei ekonomikai mažėti trukdė ir mokesčių našta. Mokesčiai turi įtakos žmonių pasirinkimui tarp darbo ir laisvalaikio bei darbo pasiūlai neapskaitomoje ekonomikoje. Kuo didesnis skirtumas tarp darbo kaštų ir uždarbio po mokesčių oficialioje ekonomikoje, tuo didesnės paskatos vengti šio skirtumo ir dirbti šešėlyje. Per pastaruosius šešerius metus užaugusi mokesčių našta leidžia teigti, kad šių paskatų nebuvo stokojama.

 

Be abejo, be sunkios mokesčių naštos ir perteklinių verslo ir darbo reguliavimų, šešėlinei ekonomikai mažėti neleido vis dar netobuli ir nestabilūs įstatymai, išimtys ir privilegijos, užsienio prekybos suvaržymai. Tiesa, kad ir kokia palanki būtų sukurta verslo aplinka ir įstatymų bazė, visuomet turėsime kažkiek šešėlinės ekonomikos. Taip yra dėl kultūrinių ir istorinių veiksnių, kurie kartais turi ne mažiau įtakos žmonių pasirinkimams nei jų ekonominė padėtis, mokesčiai ar reguliavimai.

 

Viena vertus, turime senas žemės ūkio tradicijas kaime, kur neformalūs darbo santykiai yra natūrali gyvenimo dalis. (Dažnai teigiama, kad tokie santykiai žemės ūkyje yra už rinkos ekonomikos, todėl apskritai neturi būti traktuojami kaip neapskaitomos ekonomikos dalis). Kita vertus, nėra paprasta ištrinti socialistinės valstybės ir ekonomikos paveldą, kuris visų pirma pasireiškia nepasitikėjimu valstybe, kuri „daug atima ir mažai duoda”.

 

Neigiamas žmonių požiūris į valstybę atsispindėjo posakyje „iš valstybės vogti – ne nuodėmė”, kurio nevengdavo net religingi žmonės. Iš tiesų, dėl iškreiptų valstybės prioritetų, silpno ir neefektyvaus viešojo administravimo, netinkamos nuosavybės apsaugos, silpnos teisėsaugos ir teisėtvarkos nejaučiame sąsajų tarp mokamų mokesčių ir valstybės teikiamų paslaugų. Kadangi per pastaruosius metus nei valdžios prioritetai, nei jos darbo kokybė, nei mokesčių mokėtojų pinigų leidimo būdai iš esmės nepasikeitė, visuomenės vertybės, žmonių pasitikėjimas valstybe, taigi ir mokesčių mokėtojų moralė tebesmunka.

 

Akivaizdu, kad penktadalis ekonomikos atrodo daugoka, kad galėtume tai vadinti „natūraliu“ šešėlinės ekonomikos dydžiu. Jeigu sąlygos užsiimti ekonomine veikla būtų palankios, rizika dirbti šešėlyje neapsimokėtų. Tad šešėlinės ekonomikos iš esmės nemažės, kol turėsime teisėtos veiklos laisvės deficitą. Kol taip nėra, rizikuojama. Rizikuojama nepaisant to, kad žaidimas pagal savas, formaliai neteisėtas taisykles iškreipia moralę ir, greičiausiai, pasitenkinimą „laimėjimais”.