Diskutuojant apie konkurencijos politiką su politikais ar ekonomistais, net ir su tais, kurie pabrėžia esantys liberalūs, iškyla nesutarimai, kaip turėtų atrodyti rinka, kas yra laisva rinka ir pan. Spėju, kad dauguma liberalių neklasikinių ekonomistų bet kokią rinką apibūdina spektre nuo tobulosios konkurencijos iki monopolijos pagal tai, kiek rinkoje yra pardavėjų, kiek jie dideli, kaip lengva parduodamą prekę pakeisti kita preke ir kt. Tuo tarpu libertaristinė (austrų) ekonomikos mokykla rinką vertina pagal tai, kiek rinka yra laisva nuo valdžios įsikišimo. Taigi vertindami rinką, tradicinės ir austrų ekonominės mokyklos ekonomistai į ją žiūri iš skirtingų taškų, nepaisant to, kad visi yra iš esmės dešiniųjų pažiūrų.
Neapleidžia įspūdis, kad neoklasikiniai ekonomistai mano, kad rinka turėtų panašėti į tobuląją konkurenciją. Jei tokių sąlygų rinkoje nėra, tai šio idealo reikėtų pasiekti valdžios įsikišimu. Toks valdžios įsikišimas yra ne tik ne kritikuotinas, bet ir sveikintinas, juo grindžiama visa konkurencijos politika. Tuo tarpu libertarai mano, kad kiekviena rinka, jei jai leidžiama plėtotis natūraliai, susiformuoja taip, kad geriausiai patenkinti pardavėjų ir pirkėjų poreikius. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šioje rinkoje turi būti gausa pardavėjų ir pirkėjų ir kad tik šioms sąlygoms esant laisva rinka gali įvykdyti savo misiją . Valdžios kišimasis į rinką reikštų, kad valdžia geriau nei rinkos dalyviai žino, kaip rinka turi atrodyti. O tai nėra pagrįsta nei logiškai, nei empiriškai.
Rinkos struktūra, kurią neoklasikiniai ekonomistai vadina „tobuląja konkurencija“ arba „grynąja konkurencija“ piešia rinkos paveikslą, kuriame konkuruoja labai daug pardavėjų, prekės yra labai panašios ir lengvai pakeičiamos viena kita. Tokioje rinkoje pardavėjas yra mažas, visiškai priklausomas nuo rinkos sąlygų, neturi jokios įtakos kainai. Pardavėjas visiškai taikosi prie pirkėjo, kaip įmanydamas mažina kainą ir neuždirba ekonominio pelno.
Tačiau jei pasaulis gyventų tobulosios konkurencijos sąlygomis, tuomet nebūtų jokių produktų, kurie yra bent kiek išskirtiniai (ar diferencijuoti), skirtųsi kaina, kokybe, ar iš vis būtų bent kiek sudėtingesni. Apsižvalgykite aplink – visi jus supantys produktai bando būti išskirtiniai, turėti prekinį ženklą ar su tuo prekiniu ženklu asocijuojamą įvaizdį. Tobulojoje konkurencijoje tokie dalykai būtų neįmanomi.
Problema ne tik prekės ženkluose. Visi bent kiek sudėtingesni produktai – pradedant šratinuku, baigiant automobiliu – reikalauja tam tikro intelektualinio produkto, kuriam sukurti reikia pradinių investicijų. Jei neįmanoma uždirbti didesnio pelno, kuriuo būtų galima padengti intelektualinio produkto investicijų, niekas sudėtingų produktų ir nekurtų. O juk būtent noras ir galimybė uždirbti, sukūrus naują, išskirtinį produktą, yra varomoji jėga, motyvacijos šaltinis kurti naujus produktus, vietoje to, kad gamintum tai, ką gaminai vakar. „Tobulosios konkurencijos“ idealas į visą tai neatsižvelgia.
Todėl ir konkurencijos politika, siekianti priartinti realią konkurenciją prie „tobulosios konkurencijos“ sąlygų yra mažai pagrįsta. Tokia politika ne tik nepadeda pasiekti didesnės gerovės, efektyvesnio išteklių pasiskirstymo, bet ir šiaip tėra savitikslė. Kuomet yra kalbama apie pvz., neva būtinybę „apginti“ mažus gamintojus nuo didelių, pasimato „tobulosios konkurencijos“ idealas. Idealiu atveju gamintojai turėtų būti maži, jų būti daug ir jie tiesiogine to žodžio prasme turėtų stengtis įbrukti savo prekes, kaip kokiame stereotipiškame Artimųjų Rytų turgelyje (bazare).
Kuomet konkurencijos priežiūros institucija neleidžia susijungti dviems įmonėms, nes jos esą neigiamai paveiktų konkurenciją, vėl galime matyti „tobulosios konkurencijos“ įtaką – siekti, kad nei vienas pardavėjas nebūtų „per didelis“. Nors galbūt atvirkščiai, susijungusi įmonė galėtų prekes gaminti žymiai pigiau, geriau, greičiau. Kuomet ES konkurencijos priežiūros institucija nubaudžia Microsoft ar Intel n+1 milijonų vertės bauda, kartu ji nubaudžia ir vartotojus, kurie vėliau už prekes sumoka truputį daugiau.
Tas pats „tobulosios konkurencijos“ idealas pasimato kuomet valdžia ima „ginti“ pirkėjus nuo pardavėjų, nes esą pastarieji yra didesni ir stipresni. Tačiau čia pamirštama, kad rinka yra pirkėjo ir pardavėjo interesų suderinimo vieta, o kiekvieni savanoriški mainai yra naudingi abejoms pusėms. Tad valdžios reguliavimas, siekiantis „pagerinti“ savanoriškus mainus yra nereikalingas. Tuo tarpu nesavanoriški mainai, kurie šiaip jau yra įmanomi tik per prievartą, nepatenka valdžios reguliavimo objektas, nes daugumoje atvejų patys kyla iš valdžios.
Nepaisant skirtumų tarp liberalų ir libertarų, manau nei vieni, nei kiti dešinieji neprieštarautų, kad kontraktų laikymasis, nuosavybės apsauga yra sritys, kuriose valdžia gali sėkmingai veikti. Bet tai radikaliai skiriasi nuo dabar piešiamos konkurencijos politikos maksimos – „tobulosios konkurencijos“.
