Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Universitetinė ekonomika prieš austrų ekonomikos mokyklą

Arthur Foulkes
2003-10-10
"Laisvoji rinka" 2003 Nr. 3
Austrų mokyklos pradininku laikomas Karlas Mengeris (Carl Menger), 1871 m. išleidęs knygą „Ekonomikos principai“ („Principles of Economics“), kuri tapo išūkiu ir tuometinei klasikinei politinei ekonomikai, ir vokiečių istorinei mokyklai. 1880-1930-aisiais metais Austrijos sostinė Viena tapo pagrindiniu ekonominės minties centru, o šio laikotarpio austrų ekonomistų indėlis yra didžiausias. Jų idėjos kuriant pasirinkimo, kapitalo ir palūkanų, monetarinę ir verslo ciklo, rinkos ir plėtros teorijas buvo įtrauktos į vyraujančią ekonominę mintį.

Nors austrų ekonomikos mokykla nėra monolitinė ir joje esti įvairių pakraipų ir subkultūrų, galima išskirti pagrindinius ir bendrus austrų ekonomikos mokyklos bruožus. Šiame straipsnyje profesorius Arthur Foulkes atskleidžia pagrindinius skirtumus tarp universitetinės ekonomikos ir austrų ekonomikos mokyklos. Straipsnis buvo publikuojamas JAV fondo „Foundation for Economic Education“ leidinyje „Ideas on Liberty“ (2003 vasarį).
 

 
Kažkada žmona paprašė manęs apibūdinti, kas yra ekonomika.
 
- Ė-ė,- ištariau, nujausdamas galimybę pasirodyti protingu. Po to sekė ilga tyla. Aš atsisėdau, atsikrenkščiau ir vėl pasakiau: “Ė-ė”.
 
Tiesa buvo ta, jog nežinojau, kaip jai atsakyti. Žinoma, galėjau išpyškinti kokį nors atsakymą su daugybe “ribotumų” ir “ išteklių” (vis dėlto metų metai dėstytojavimo koledže išmokė mane, kaip reikia kalbėti protingai, nors ir nieko aiškiai nepasakant), tačiau savo žmonai norėjau kažko geresnio. Iki šiol aš dar nemėginau jai atsakyti, tačiau, kaip sakoma detektyviniuose romanuose, tuo šiek tiek pasidomėjau.
 
Vienas iš šaltinių, žinoma, buvo internetas. Pasinaudodamas “Google” paieškos sistema, peržiūrėjau universitetų ekonomikos fakultetų interneto puslapius, norėdamas sužinoti, kaip jie, šiandieninių ekonomistų mokytojai ir vertintojai, apibūdina savo mokslą. Rezultatai išėjo šiek tiek liūdinantys.
 
Daugelis mano rastų ekonomikos fakultetų apibūdina ekonomiką kaip mokslą apie tai, kaip visuomenės pasirenka, ką gaminti, o vėliau, kaip paskirstyti tai, kas pagaminta. Jei apibrėžimuose individai apskritai minimi, tai paprastai sutapatinant su visuomene kaip visuma.
 
Galbūt etaloninis apibrėžimas, atspindintis šį ekonomikos supratimą, yra Nobelio premijos laureato, populiarių vadovėlių autoriaus Paul A. Samuelson. Jį dažnai cituoja vienas ekonomikos fakultetas. Samuelson rašo, kad ekonomika yra “mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka, naudodami pinigais ar be jų, kaip panaudoti ribotus gamybos išteklius, kurie gali būti panaudoti alternatyvioms reikmėms, įvairiems produktams gaminti laikui bėgant ir paskirstyti juos vartojimui dabar ir ateityje tarp įvairių žmonių ir grupių visuomenėje” [1].
 
Žodžio “visuomenė” išryškinimas yra prasmingas, jei darysime prielaidą, kad egzistuoja intervencionizmas ir žiūrėsime į ekonomistą kaip į asmenį, kuris gali nuspręsti už visuomenę, ar gaminti ginklus, ar sviestą, ar abiejų po truputį. Kadangi ši prielaida tikrai egzistuoja daugelio mokslininkų, politikų ir piliečių mintyse, suprantama, kad ekonomikos fakultetai atspindi tai savo ekonomikos apibrėžimuose.
 
Vieno fakulteto apibrėžimas puikiai apibendrina šią perspektyvą: “Mūsų [kaip ekonomistų] pagrindinė motyvacija yra surasti mechanizmus, kurie skatintų efektyvumą gaminant ir naudojant materialius produktus ir išteklius, ir tuo pačiu metu sukurtų pajamų paskirstymo struktūrą, kuri būtų priimtina visuomenei” [2].
 
Kitas fakultetas formuluoja taip: ekonomika yra mokslas apie tai, “kaip visuomenė užtikrina savo materialinę gerovę. Jis susijęs su prekių ir paslaugų gamyba, paskirstymu ir naudojimu. Jis nagrinėja ribotų išteklių paskirstymą alternatyvioms reikmėms” [3].
 
Be šio itin kolektyvistinio požiūrio (o galbūt tai yra jo rezultatas), daugelis fakultetų taip pat laikosi labai induktyvaus ir kiekybinio požiūrio į ekonomiką. Jie pristato ekonomistą kaip kažkokį laboratorijos eksperimentuotoją baltu chalatu, nenuilstamai ieškantį “socialiai efektyvios pusiausvyros”, kai, kaip aiškina vienas fakultetas, “joks individas negali praturtėti, nenuskurdindamas kitų” [4].
 
Vienas fakultetas teigia: “Ekonomistai yra mokslininkai. Mes kuriame eksperimentus, tikriname hipotezes, darome prognozes ir t.t. Kaip toks, geras ekonomistas privalo turėti tokių pat įgūdžių, kokie reikalingi geram chemikui ar fizikui. … Ekonomistai dirba kasdieninio žmogiško ir organizacinio elgesio laboratorijoje” [5].
 
Kitas fakultetas sako: “Daugelis ekonomistų naudoja matematinius modelius, siekdami paaiškinti ir numatyti ekonominį elgesį, ir ekonometrinę analizę, siekdami patikrinti šiuos modelius, lyginant juos su stebėjimų duomenimis iš realaus pasaulio” [6].
 
Austrų ekonomikos požiūris
 
Šios dvi mintys, kad ekonomika yra susijusi su visuomenės išteklių paskirstymu ir kad ji didele dalimi yra induktyvus ir kiekybinis mokslas, prieštarauja austrų ekonomikos mokyklos požiūriui į ekonomiką. Pirmiausia, austrų ekonomistai sutelkia dėmesį ne į daiktus (išteklius, prekes ir paslaugas), o greičiau į žmonių veiksmus. Kaip rašė, ko gero, garsiausias austrų ekonomikos atstovas Ludwig von Mises, “Ekonomika kalba ne apie daiktus ir apčiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie žmones, jų ketinimus ir veiksmus” [7].
 
Mises ir kiti austrų ekonomistai toliau pabrėžia, kad tuo tarpu, kai žmonės yra tikrai giliai įsipainioję į visuomenę ir “socialinius subjektus”, ekonomikos dėmesio centre turi besąlygiškai išlikti individas, o ne kolektyvai. Mises rašė:
 
Kolektyvinė visuma yra tam tikras įvairių individų veiksmų aspektas ir ta prasme realus dalykas, nulemiantis įvykių eigą.
Būtų apgaulinga tikėti, jog įmanoma vizualizuoti kolektyvines visumas. Jos niekad nebūna matomos; jų pažinimas visuomet yra prasmės, kurią veikiantys žmonės priskiria savo veiksmams, supratimo rezultatas. Mes galime matyti minią, t. y. daugybę žmonių. Ar ši minia yra vien tik susibūrimas, ar masė… ar organizuotas organas, ar koks kitas socialinio vieneto tipas yra klausimas, kurį galima atsakyti tik supratus prasmę, kurią žmonės patys suteikia savo buvimui” [8].
 
Požiūris, kad ekonomika yra induktyvus mokslas, taip pat yra klaidinantis, žvelgiant iš austriškojo požiūrio taško. Austrų mokyklos atstovai mato ekonomikos mokslą kaip iš esmės dedukcinį, paremtą pagrindiniais žmogaus veiksmų dėsniais, kurie yra tokie pat tikri, kaip “gamtos dėsniai”, ir sudaro žinių visumą, susijusią su “reiškinio, prie kurio žmogus turi priderinti savo veiksmo, jei nori, kad jam pasisektų, reguliarumu” [9]. Be to, kokybinė analizė, kurią implikuoja indukcinis požiūris, yra taip pat įtartina austrų mokyklos atstovų supratimu.
 
Kaip rašė Mises: “Pagrindinis kiekvieno kiekybinio požiūrio į ekonomines problemas trūkumas yra tas, kad ignoruojamas faktas, jog tarp vadinamųjų ekonominių dimensijų nėra pastovių ryšių. Formuojant ir vertinant mainų santykį tarp įvairių prekių nėra nei pastovumo, nei tęstinumo. Kiekvienas naujas dydis priverčia pakeisti visą kainų struktūrą” [10].
 
Jis pridūrė: “Ekonomistai-matematikai... nepastebi individualaus lošėjo, kuris siekia ne sukurti tolygiai besivystančią ekonomiką, o pasipelnyti iš veiksmo, kuris geriau pritaiko įvykių vyksmą tikslams pasiekti, kurių tuo veiksmu siekiama, o tai yra geriausias įmanomas būdas nesmagumui (angl. uneasiness) pašalinti... Jie apibūdina tą įsivaizduojamą pusiausvyrą aibėmis vienalaikių diferencinių lygčių ... Jie elgiasi su pusiausvyra taip, tarsi tai būtų reali esybė, o ne ribojanti sąvoka, vien proto įrankis. Tai, ką jie daro, yra tuščias žaidimas su matematiniais simboliais, laiko leidimas, netinkantis jokioms žinioms perteikti” [11].
 
Man nesuprantama, kodėl toji minties mokykla, kuri (per savo steigėją Carl Menger) padėjo atskleisti subjektyvųjį vertės pobūdį ir kurios mokiniai paaiškino ir numatė galutinį komunizmo sistemos žlugimą prieš kelis dešimtmečius iki Berlyno sienos griuvimo, yra taip nepaliaujamai ignoruojama ekonomikos fakultetų ir įvadinių ekonomikos tekstų.
 
Kartą aš paklausiau ekonomikos profesoriaus, kurio specializacija yra pinigų teorija, ar jį domina austrų ekonomikos mokykla. Jo atsakymas buvo greitas ir aiškus: “Ne”. Tuo metu dar nežinojau, kad jo paties žinių sritis yra ta, į kurią austrų ekonomistai įnešė bene svarbiausius savo indėlius, pateikdami išsamią teoriją apie tai, kaip verslo ciklas yra tiesiogiai susietas su pinigų politika.
 
Taip yra tikriausiai todėl, kad austrų ekonomikos mokykla yra taip aiškiai siejama su dedukciniu mąstymu ir nesikišimu, kad vyraujančios pakraipos ekonomistams ji nedaro įspūdžio. Pavyzdžiui, austrų ekonomika neskatina nesibaigiančių debatų apie tinkamą palūkanų normą arba geriausią pinigų pasiūlos augimo normą. Austrų mokyklos teorija aiškiai sako, kad geriausia pinigų politika yra ta, kurioje pinigai yra padengti auksu arba kokia kita tikra apsikeitimo priemone, o ne leidžia politikams ir biurokratams manipuliuoti pinigų pasiūla, sukuriant klaidingus signalus, dirbtinius pakilimus ir, neišvengiamai, bankrotus.
 
Džiugu girdėti, kas retkarčiais nutinka, kad austrų ekonomika išgyvena atgimimą ir kelia naują susidomėjimą, ypač turint galvoje dabartinį nuosmukį. Tikėkimės, kad jos esminės mintys gali pradėti skverbtis į mūsų ekonomikos mokymo institucijas.
 

[1] Citata iš St. Mary’s universitetas (Halifax, Nova Scotia) ekonomikos fakulteto interneto svetainės, www.stmarys.ca/academic/commerce/economic/eco.html.
[2] Trinity koledžas Dubline (Airija), www.tcd.ie/Economics/what_is_economics.htm.
[3] Lock Haven universitetas Pensilvanijoje, www.lhup. edu/economics/.
[4] Indiana University-Purdue University Indianapolis, www. iupui.edu/~econ/whystudy.html.
[5] Franklin P. Perdue verslo mokykla, Salisbury universitetas, www.salisbury.edu/Schools/Perdue/EconFin/whatisecon.asp.
[6] Nevados universitetas, Reno, www.coba.unr.edu/undergrad/econ/info.html.
[7] Ludwig von Mises, Human Action, 4th rev. ed. (Irvingtonon- Hudson, N.Y.: Foundation for Economic Education), p. 92.
[8] Ibid., p. 43.
[9] Ibid., p. 2.
[10] Ibid., p. 118.
[11] Ibid., p. 250.