Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Užmirštasis žmogus

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2008-11-25
Komentaras, Lietuvos radijas
Kai viešojoje politikoje kalbama apie žmonių interesus, dažniausiai įsivaizduojamas tam tikras konkrečių savybių žmogus. Natūralu, juk abstraktaus žmogaus nėra ir negali būti. Tačiau koks žmogus yra dėmesio cente Lietuvoje, o koks – dėmesio paraštėse?
 
Kai reikia priimti viešus sprendimus, pamatytume, kad vos ne visos žmogaus savybės ar ypatybės yra pastebėtos. Valdžia pastebi žmogų, kuris sunkiai suduria galą su galu, todėl sukūrė socialinės apsaugos politiką. Valdžia pastebi žmogų, kuris tik ir taikosi nusukti mokesčių, todėl daug dėmesio kreipia į mokesčių administravimą. Valdžia mato ligonius, todėl stengiasi kuo daugiau lėšų skirti sveikatos apsaugai. Valdžia atjaučia žmones su negalia, todėl rūpinasi parama jais, jų integracija į visuomenę. Valdžia mėgsta vaikus ir jų tėvus, todėl skatina motinystę bei tėvystę. Valdžia gerbia pagyvenusius žmones, todėl dabartinių pensijų klausimas yra visada darbotvarkės viršuje. Valdžia žino, kaip kartais visuomenėje netoleruojamos seksualinės mažumos, todėl skiria pinigų tolerancijos skatinimui. Valdžia atkreipia dėmesį į bedarbius, todėl turi užimtumo politiką. Kitaip tariant, valdžia pastebi kiekvieną žmogų, kuris turi tam tikrų savybių, reikalauja specifinio dėmesio, paramos, užuojautos.
 
Tačiau yra tam tikri žmonės, kurie niekam nerūpi. Tai žmonės, arba ta žmonių savybė, nuo kurių labiausiai priklausoma pati valdžia. Darbštumas yra antrame valdžios dėmesio plane, lygiai kaip ir žmonės, kurie ramiai dirba savo darbus ir iš širdies rūpinasi savo šeimomis. Sakysite, perdedu. Galbūt. Tačiau pažiūrėkime konkrečiai. Įsivaizduokime dvi panašios sudėties šeimas. Viena  jų gyvena taupiai, atsakingai. Restorane buvusi senokai, užtat yra susitaupę juodai dienai, nekalbant apie turimą nuosavą būstą. Šeimos galva rūpinasi kaip išlaikyti šeimą ir dirba daugiau nei dauguma žmonių. Vaikus prižiūri močiutė, kuria savo ruožtu rūpinasi jos vaikai. Mama gi, paauginusi mažylius metus, grįžta dirbti.
 
Tarkime, kaimynystėje turime ir kitą šeimą – ne tokią darbščią, tačiau šiandien ir čia sugebančią iš gyvenimo paimti daugiau. Joje žinoma, kad gyvenama tik vieną kartą, todėl sau neturi gailėti - kam taupyti ateičiai, jei gyveni šiandien. Taigi, gražiau apsirengiama, neretai nueinama į restoraną ir užsakomas brangesnis gėrimas. Žinoma, tai reiškia, jog santaupų yra mažiau, o nuosavo būsto arba apskritai nėra, arba jis, švelniai tariant, prastesnis nei vidutinis. Suvokiama, kad nuo darbo būsi „ne bagotas, o kuprotas“, todėl laisvalaikis, atostogos, čia užima svarbesnį vaidmenį ir šeimos galva iš principo niekad net nesiims papildomo darbo vienam ar kitam vakarui ar savaitgaliui. Vaikai namuose auginami tol, kol už tai „moka valdžia“, o vėliau išleidžiami į darželį. Močiutė gi gyvena visų užmiršta, kas gal ir nekeista žinant kiek ji laiko, dėmesio ir meilės savo laiku skyrė savo vaikams.
 
Dabar palyginkime, kaip į šias šeimas žiūri valdžia. Daugiau dirbi – didesnės pajamos, todėl socialinės paramos gavimo galimybės, atitinkamai, mažėja. Todėl tie, kas dirba daugiau, be kita ko, moka visą kainą už šildymą, tie, kas dirba mažiau – dalį kainos. Primenu, kad, tarkime, antrosios šeimos gaunamos socialinės išmokos, kad ir kokios jos bebūtų, nėra įskaičiuojamos į pajamų bazę skiriant kitas socialines išmokas. Darželyje esantys vaikai subsidijuojami, namuose auginami – ne. Močiutė tais atvejais, kai yra vieniša, irgi turi didesnę galimybę pasinaudoti socialine parama. Kai tik kokios žinios iš politikų, taip ir girdime, kad labiau reikia apmokestinti daugiau uždirbančius, sukaupusius turto. Girdime, ir kad reikia labiau rūpintis tais, kurie uždirba mažiau, kurie nieko neturi.
 
Kad ir kokį aspektą bepaimtume, visada atrasime, kad valdžia rūpinasi tais, kurie yra santykinai blogoje padėtyje, o ne tais, kurie bando savo padėtį pagerinti. Uždirbsi daugiau – galbūt tave tuoj apmokestins dar labiau, o jei uždirbsi mažiau – galėsi gauti daugiau paramos, nedirbsi visiškai – būsi apdovanotas ypatingu rūpesčiu. Rūpinsiesi savo sveikata – daryk tai savo sąskaita. Sirgsi – valdžia tau duos pinigų ir kompensuojamų vaistų. Išauginsi gerus vaikus – jie bus skurdinami ir panaudojami kaip mokesčių mokėtojai, tad padėti savo tėvams galimybių turės mažiau – jie valdžios valia išlaikys ne savo tėvus, o savo tėvų bendraamžius.
 
Ekonomine prasme nenumaldomai veikia kad ir ciniškai skambantis dėsnis: ką subsidijuosi, tą ir gausi. Subsidijuojame skurdą – jo daugiau ir turime. Subsidijuojame ligas – turime daugiau sergančiųjų ir žmonių su negalia. Blogiausia tai, kad net geri dalykai, kai jie subsidijuojami, gali smarkiai išsikreipti. Visi žinome, kad nemokamas gydymas ar švietimas linksta ne link geros kokybės. Tad gal vertėtų atsiminti, kad dirbantis, atsakingas žmogus yra visuomenės pagrindas ir pradėti daugiau galvoti apie tai, kaip gyvenimą padaryti lengvesnį jam, o ne tik tam, kuris naudojasi jo darbo vaisiais.