Jeigu kiekviena šeimininkė žino arba bent nujaučia, kurios išlaidos jai nėra būtinos ir gali jų atsisakyti, valstybė neturi kriterijų, pagal kuriuos ji galėtų taupyti ir mažinti išlaidas. Logiškiausias būdas atrasti taupymo rezervų yra biudžeto programų tikslų, vertinimo kriterijų ir planų analizė bei to, kas nebūtina ar neefektyvu, atsisakymas. Deja, valdininkai išmoko prisitaikyti prie programinio biudžeto ir prisidengti biudžeto programomis, todėl dažnai kyla abejonių dėl planų pagrįstumo.

Tačiau pagrįstumo stoka ir turėtų būti signalas, kad būtina aiškintis pačios programos tikslingumą. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus atliktos strateginio planavimo analizės metu aptiktas tikras kuriozas – Nacionalinės turizmo plėtros programos užsibrėžti rodikliai buvo mažesni, nei numatyti galimybių studijoje, vertinančioje galimus laimėjimus.

Kaip rodo patirtis, nesvarbu, pasiekiami programų tikslai ar ne, pinigai joms vis tiek dalijami. Bendra problema yra tai, kad finansavimas nesusijęs su rezultatais, neaišku, kaip pasikeičia finansavimas programai nepasiekus rodiklių arba juos pranokus. Faktiškai finansuojama pagal institucijas ir žmones, prie jų derinant programų turinį.

Atsakydami į klausimą, ar išlaidos grįžo į premjero užsibrėžtus 2007 metus, pradėkime nuo paprastų skaičių. Faktinės 2006 m. valstybės biudžeto išlaidos buvo 18 mlrd. Lt, 2007 m. – 21 mlrd. Lt, praėjusiais metais jos siekė 24,5 mlrd. Lt. Gegužę apkarpyto 2009 m. valstybės biudžeto išlaidos yra 25,8 mlrd. Lt ir kol kas neaišku, ar jas mažins. Žvelgiant į bendrus skaičius tampa aišku, kad iki 2006–2007 metų lygmens mums dar toloka – iš pradžių stringančia laiko mašina reikia sugebėti grįžti bent į praėjusiuosius.
Gali būti, kad, kalbėdamas apie išlaidų mažinimą, premjeras turėjo omeny išlaidas be ES paramos. 2007 ir 2008 m. ES pajamos siekė po 3,5 mlrd. Lt. Šįmet iš priverstine tvarka dosnių europiečių planuojama gauti net 6,4 mlrd. Lt, tad, norint grįžti į 2007 m., valstybės biudžeto išlaidos turi būti sumažintos dviem milijardais litų.

Žiūrint į konkrečias biudžeto programas, matyti, kad kai kurios programos labai išsipūtė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra viena tų, kurios programos išsipūtė labiausiai. Bendros šios ministerijos išlaidos (be ES lėšų) išaugo beveik 57 proc. – nuo 1480 iki 2310 mlrd. Lt, o sunkiais laikais tai yra milžiniškas augimas. Kai kurios programos plėtėsi „kukliai“, po keliolika – keliasdešimt procentų, kai kur išlaidos išaugo ir 440 proc.

Didžiausias augimas matomas išmokų vaikams ir valstybinių pensijų, šalpos ir kitų socialinių išmokų programose. Vos per dvejus metus lėšos išmokų vaikams programai išaugo 66 proc. nuo 410 mln. Lt 2007 m. iki 690 mln. Lt šįmet. Įspūdingai augo ir valstybinių pensijų, šalpos ir kitų socialinių išmokų programos išlaidos: nuo 880 mln. Lt prieš dvejus metus iki šių metų 1410 mln. Lt, arba 61 proc.
Šios dvi programos yra tarp dvylikos programų, priskiriamų ministerijos strateginiam tikslui „siekti palankios šeimai aplinkos, efektyvios socialinės apsaugos ir aktyvaus bendruomenių dalyvavimo socialinėje veikloje, užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją“.

Verta žinoti, kad 8 iš 12 programų lėšos išaugo, palyginti su 2007 m., 1 sumažėjo, o 3 programos yra naujos. Šimtais milijonų litų išaugusios išlaidos verčia atidžiau panagrinėti, kokie buvo šio tikslo vertinimo kriterijai ir ar užsibrėžti tikslai pasiekti.

Ministerijos planuose – tikras skandalas: siekiama mažesnių rodiklių nei jau pasiekti. Minėtam ministerijos tikslui priskirti trys efekto vertinimo kriterijai: skurdo rizikos lygis, skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų (išskyrus pensijas) bei suminis gimstamumo rodiklis. Skurdo rizikos lygis –  gyventojų, kurių piniginės disponuojamosios pajamos yra mažesnės už skurdo rizikos ribą (60 proc. pajamų medianos), dalis. Skurdo rizikos lygis matuojamas iki socialinių išmokų ir po jų; išdalijus išmokas, rizikos lygis turėtų mažėti. Trejų metų trukmės strateginiai planai yra atnaujinami ir tvirtinami kasmet. Ministerijos 2007–2009 m. strateginiame plane buvo planuojama, kad 2006–2009 m. 16 proc. gyventojų priklausys skurdo rizikos grupei, o skurdo rizikos grupei iki socialinių išmokų bus 24 proc. gyventojų.

Galbūt todėl, kad šių rodiklių pasiekti nepavyko, 2008–2010 m. strateginiame plane rodiklių planai jau gerokai blogesni: 2007–2010 m. skurdo rizikos lygis turėtų sudaryti 19,5 proc., o skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų – 26 proc. Gal 2007 m. rodiklių planai buvo pakoreguoti atgaline data, kad greta pablogintų planų į akis nekristų kur kas optimistiškesni praėjusių metų planai? Nepaisant didėjančių socialinių išmokų, socialinės infrastruktūros plėtros, skurdo rizikos lygio sumažėjimo nesiekama, nes 2009–2011 m. ministerijos strateginiame plane pateikti tie patys 26 ir 19,5 skurdo rizikos lygio planai.
Tačiau Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų Lietuvoje 2007 m. buvo 25,5 proc., o bendras skurdo rizikos lygis tais metais siekė 19,1 proc. Taigi nors šios programos kainuoja tiek daug, planuojama esamą padėtį tik pabloginti. Su krize tokie planai nesusiję, nes planai nepakito nuo 2008 m. Jei planuose atsispindėtų neigiami krizės padariniai, tuomet turėtų augti skurdo rizika iki socialinių išmokų. Šios dvi programos vertinamos ir rezultato kriterijais – išmokų gavėjų skaičiumi, bet ir tokie kriterijai neleidžia nustatyti programos poreikio ar naudos visuomenei.

Abejones dėl socialinės apsaugos programų efektyvumo patvirtina ir praėjusiais metais atlikta RAIT gyventojų nuomonės apklausa, kurios metu 38 proc. išmokas vaikui gavusių asmenų teigė, kad socialinė parama jiems nereikalinga. Nors nuo šių metų parama skirstoma kiek taikliau (85 proc. daugiau kaip trejų metų vaikų turėtų gauti išmokas vaikui, kai pernai jas gavo visi vaikai), vis dar kyla abejonių dėl programos efektyvumo.

Ar verta ir toliau taip dosniai finansuoti keletą milijardų kainuojančias programas, jei daliai paramos gavėjų ši parama nereikalinga, o skurdo mažinti net neplanuojama? Jei ne dabar, trūkstant biudžeto lėšų, tai kada bus tinkamas laikas ieškoti ir atrasti efektyvesnių, pigesnių socialinės apsaugos formų, kurios ne tik sutaupytų, bet ir padėtų tiems, kam pagalbos iš tikrųjų reikia?

Dar viena programa, kurios vertinimo kriterijų planai kelia abejonių, yra Sveikatos apsaugos ministerijos vykdoma  Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa. 2007 m. šiai programai išleista 13,8 mln. Lt, šįmet patvirtintos išlaidos – 23,3 mln. Lt, tad augimas per dvejus metus sudaro 69 proc. Strateginiame plane pateiktuose programai numatyti keturi tikslai, kurie vertinami 2 efekto, 8 rezultato ir 18 produkto kriterijų. Įdomiausi yra rezultato kriterijų planuose, 5 iš 8 atvejais užsibrėžtas planas 2009 m. yra mažesnis nei 2008 m.

Pavyzdžiui, 2008 m. planas – atlikti 90 proc. ginekologinių citologinių tyrimų per 4 kalendorines dienas, o šįų metų planas – tik 60 proc. Gali būti, jog pernai užsibrėžtas planas nebuvo pasiektas, bet ar tai pakankama priežastis sumažinti šių metų planą ir kartu pageidauti (ir gauti!) daugiau lėšų? Ar darbdavys pakeltų jūsų atlyginimą, jei užsibrėžtumėte siekti blogesnių rezultatų? Tokie atvejai įmanomi viešajame sektoriuje, kur ryšio tarp finansavimo ir rezultatų nėra.

Valdžios norą taupyti užgožia jos nežinojimas, kur ir kaip taupyti. Todėl ji blaškosi, įvairias galimybes svarsto balsu, į kiekvieną žurnalistų mikrofoną ir vaizdo kamerą, o žmones toks valdžios blaškymasis vis labiau gąsdina. Būtų tikslinga įvertinti visų egzistuojančių biudžeto programų užsibrėžtus ir pasiektus rezultatus, priemonių naudą visuomenei, gal tai atvertų valdžiai akis ir ji pamatytų, jog rezervų taupyti tikrai yra. Nors programinis biudžetas ir buvo sukurtas efektyvumui, kontrolei ir skirtingų sričių palyginimui, valdininkai prie formalumų prisitaikė (sukūrė gražius tikslus, siekė jau esamų rezultatų), todėl politikai ir blaškosi ieškodami kur nupjauti, nes pagrįstai nupjauti pagal nepasiektus programų rodiklius nepavyksta.

Būtina atrasti tas programas ir jų vykdytojus, kurie mokesčių mokėtojų pinigus leidžia netikslingai ir net nesiekdami pagerinti rodiklių. Vienur išlaidų mažinimas gali situaciją pabloginti, kitur – priešingai – ji gali pagerėti. Siūloma biudžeto programų revizija padėtų sumažinti lėšų švaistymą ir 2010 m. valstybės biudžete, kuris iki rugsėjo pabaigos turės būti pateiktas Vyriausybei.

Nevalia pamiršti, kad kiekvienas valstybės biudžeto išleistas litas yra litas, kurio išleisti negalėjo mokesčių mokėtojas. Valdžia savo pažado grįžti į 2006–2007 m. išlaidų lygį dar neištesėjo, tad išsami biudžeto programų revizija turint tikslą toliau mažinti išlaidas yra privaloma.