Vos penkerių metų sulaukusi pensijų reforma su kiekvienu valdžios pasiūlymu tampa vis labiau smaugiama. Vėl norima nuskriausti būsimus pensininkus: „Sodros“ problemos sprendžiamos mažinant pervedimus į kaupiamuosius fondus ir tokiu būdu padidindant „Sodrai“ liekančias įmokas. Dabar jau akivaizdu, kad patikėti „Sodrai“ įmokų pervedimą į kaupimo principu veikiančius pensijų fondus buvo esminė klaida, tas pats, kaip voveraitės priežiūrą patikėti meškai. Riešutus kaupianti voveraitė liks saugi, kol meška soti. Tačiau miške pritrūkus maisto, alkanoji meška pradeda šnairuoti į voveraitę, o vieną dieną tiesiog atima jos į drevę nešamą maistą.
Jeigu antrosios pakopos pensijų įmokas tiesiogiai (ne per „Sodrą“) mokėtų darbdavys (arba dirbantysis), įmokų dalies sumažinimas nuo 5,5 iki 3, o dabar jau ir iki 2 proc. „Sodrai“ neduotų jokios naudos, nes „Sodrai“ mokamo pensijų draudimo dydis (20,8 proc.) nepasikeistų. Kaupiamųjų įmokų mažinimas duotų naudos „Sodrai“ tik tuo atveju, jei „Sodrai“ mokami mokesčiai būtų didinami . Tikėtina, kad toks perskirstymas „Sodros“ naudai sukeltų didesnį visuomenės pasipriešinimą, žmonės aiškiau matytų, kad mažinama jų būsima pensija ir „Sodros“ problemos sprendžiamos dirbančiųjų sąskaita. Tačiau pervedant kaupiamąsias įmokas per „Sodrą“, pensijas kaupiančių asmenų „Sodros“ tarifų padidinimas 2009 m. nuo 20,8 iki 23,3, dabar iki 24,3 proc. lieka užmaskuotas „Sodros“ sistemoje. Pervedamos dalies sumažinimas nuo 3 iki 2 proc. gali atrodyti nedidelis, bet iš tikrųjų tai yra mokestinės naštos augimas.
Tiesioginis įmokų pervedimas į privačius kaupiamuosius fondus leistų valdžiai, o ir žmonėms suprasti, kad ten pervedamos įmokos nuosavybės teise priklauso būsimiesiems pensininkams. Tuomet nebeliktų iliuzijos, kad į „Sodrą“ surenkamos lėšos priklauso „Sodrai“, ir vargu ar girdėtume teiginius, kad kritus privačių pensijų vertei ir „Sodrai“ susidūrus su sunkumais, netikslinga „Sodros“ lėšas pervedinėti į kaupiamuosius fondus.
Neretai tenka išgirsti, kad privatūs pensijų fondai yra neefektyvūs ir brangūs, lyginant su „Sodros“ administravimu. Tačiau pagrindinė „Sodros“ funkcija yra administracinė – surinkti ir išdalinti. Jokios pridėtinės vertės šis perskirstymo procesas nesukuria, priešingai, bedalijant dar ir sunaudojama 2,5 – 3,5 proc. išmokamų pensijų sumos. Pensijų fondų funkcija yra valdyti jiems patikėtas lėšas ir didinti jų vertę; šių funkcijų atlikimas reikalauja analitinių sugebėjimų ir profesionalumo. Nors pensijų fondų funkcija yra daug sudėtingesnė nei „Sodros“, abiejų administravimas kainuoja panašiai. Vertybinių popierių komisijos duomenimis, atskaitymų iš pensijų turto vidurkis yra 0,9 proc. vidutinės metinės turto vertės, o įmokų atskaitymų vidurkis yra 2,8 proc.
Net ir neturėdami gilių investavimo žinių, privačias pensijas kaupiantys asmenys turėtų atsakingai pasirinkti pensijų fondą ir suprasti to fondo riziką. Investavusieji į rizikingiausius fondus praėjusiais metais prarado daugiausia (apie 30 – 50 proc.), tačiau akcijų rinkų pakilimo metu būtent šie fondai augdavo daugiausiai. Rizikuoti vengiančių ir į konservatyvius fondus investavusių žmonių pensijų vertė praėjusiais metais ne tik buvo išsaugota, bet ir padidėjo (apie 3 proc.). Jeigu valdžia susirūpintų būsimųjų pensininkų likimu ir jų pensijų verte, gal reikėtų atsisakyti nepasiteisinusių ribojimų, pavyzdžiui, investuoti į auksą ir kitus vertę išlaikančius aktyvus?
Tačiau priešingai nei privačiose pensijose, dalyvavimo „Sodroje“ rizika vargu ar yra tinkamai išaiškinta visiems gyventojams. Po kelių dešimtmečių galime tikėtis susitraukusio dirbančiųjų skaičiaus, kurie turės išlaikyti didėjantį pensininkų skaičių. Būtent dėl šios priežasties, siekiant sumažinti žmonių priklausomybę nuo „Sodros“, ir buvo pasirinkta žengti privataus pensijų kaupimo link. Rinkoms susvyravus, kai kurie pensijas kaupiantieji asmenys išreiškia norą grįžti į „Sodrą“, kuri nerizikuoja, nes neinvestuoja. Tačiau pagrindinė „Sodros“ rizika – kad dirbantieji nesugebės išlaikyti visų išmokų gavėjų, dėl globalios krizės niekur nedingo. Dabar panašu, kad valžia mąsto tik kaip išgyventi šiandien, paliekant ateities kartoms sunkią užduotį – ieškoti sprendimų, kurių, atėmus voveraitės kaupiamus riešutus, beveik nebeliks.
