„Atgimimas“, 2009 m. vasario 20-26d. Nr. 3 (1017)

 

Ar naujoji apmokestinimo sistema padės surinkti valstybės biudžetą, o jei ne – kokių permainų Vyriausybės politikoje galime tikėtis jau artimiausiu metu ir kuo jos gali būti grindžiamos? Kodėl bristi iš krizės pasirinkta taupymo, o ne vartojimo skatinimo politika? Apie tai „Atgimimo” diskusijoje – Finansų ministerijos sekretorė Ingrida Šimonytė ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė. Kalbėjosi Džina Donauskaitė

 

 

Ingrida Šimonytė: Jei šiandien pakeiti mokesčius, rytoj tiesioginių rezultatų dar nepamatysi. Sausio mėnesio surinkimas vis dar gyvena praėjusių metų gruodžiu.

Žinoma, galima sakyti, kad jau sausio mėnesio biudžeto rezultatai atskleidžia mokesčių pakeitimų padarinius. Štai gruodžio 31–ąją žmonės prisipirko pigesnio kuro – prieš mokesčių didinimą žmonės kaupė atsargas, todėl mokesčių surinkta daugiau.

Arba surinkome daugiau gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Iš dalies dėl to, kad kai kas pavėlino atlyginimo mokėjimą, jog galėtų pasinaudoti sumažintu GPM tarifu. Tai yra vienkartiniai dalykai, kurie šį mėnesį pasitaikė, o kitą mėnesį jau nepasikartos, nes nebebus aplinkybių.

Rūta Vainienė: Noriu pritarti, kad mėnuo nepakankamas laikas spręsti apie naujus mokesčių tarifus. Ketvirtis bus indikatyvus ir manau, kad jis bus liūdnas.

Bet siūlau atkreipti dėmesį į sausio mėnesio planuoto biudžeto nesurinkimą. Jis yra 83,3 mln. litų. Šis nesurinkimas daugiau pasako apie planavimo tikslumą, o ne apie įmonių ir žmonių padėtį. Aš irgi Vyriausybės arba Finansų ministerijos vietoje po tokios Valpurgijos nakties, kai buvo supainiota visa mokesčių sistema, padaryčiau tokį planą, kad paskui galėčiau sakyti: „Štai, žiūrėkite, mes surinkome beveik 100 procentų planuoto biudžeto.“ Prisipažinkite, kada tas mėnesio planas padarytas? Argi ne sausį, jau pamačius pirmąsias mokestinių įplaukų tendencijas?

I.Šimonytė: Tai yra sąmokslo teorija. Planas buvo padarytas pačioje gruodžio pabaigoje. Akivaizdu, kad šiais metais procentiškai suplanuota mažiau įplaukų nei ankstesnių metų sausį. Tai – visiškai objektyvu.

Niekas ministerijoje ar Vyriausybėje neturi tikslo savęs apgaudinėti. Iš karto buvo pasakyta, kad yra didelė tikimybė, jog biudžetą reikės peržiūrėti.

R.Vainienė: Ne, ne save apgaudinėti – jokiu būdu. Bet pagudrauti su rinkos dalyviais arba siekti kitų tikslų, o ne valstybės gerovės.

 

 

 

I.Šimonytė: Kalbant apie „Sodrą“, tai jos pajamų augimo dėl naujų mokesčių tarifų savarankiškai dirbantiesiems 2009–aisiais nėra tikimasi, tai neplanuota.

Galima diskutuoti, kiek savarankiškai dirbančiųjų  įtraukimas į schemą yra teisingas, o kiek ne, bet mokesčių sumokėjimo prievolė jiems būtų tekusi 2010–aisiais. 2009–aisiais jie savo pasirinkimu būtų galėję mokėti avansu, o tai nėra privaloma.

Panaši padėtis ir su sveikatos draudimu. Individualia veikla  besiverčiančių žmonių kas mėnesį mokamas sveikatos draudimo mokestis yra fiksuotas – tai yra 9 procentai minimalios algos. Jis yra reikalingas, kad žmogus būtų laikomas apdraustu, kad jis galėtų pretenduoti į sveikatos draudimo paslaugas. Šių žmonių (verslo liudijimą turinčiųjų, įmonių savininkų, individualios veiklos vykdytojų) mokėsimos fiksuotos sumos biudžete yra planuotos ir manau, kad didelių paklaidų juos surenkant nebus.

Tačiau klausimas, kiek tie žmonės mokės faktiškai deklaruodami savo metines pajamas.

Pajamų mokesčio padėtis nepasikeitė, galima sakyti – net pagerėjo. Anksčiau žmonės, kurie vertėsi individualia veikla, galėjo rinktis mokėti 15 procentų nuo visų pajamų neatėmus išlaidų arba 24 procentus nuo pajamų atėmus išlaidas.

Dabar pajamų mokesčio jie gali mokėti 15 procentų atėmus išlaidas. Taigi pajamų mokestis jiems sumažėjo. O tos pataisos, kurias svarsto Seimas, 2009–ųjų biudžeto padėties nelemia.

R.Vainienė: Norėčiau pakomentuoti norą įtraukti į sistemą tuos, kurie joje nebuvo. Sistema šlubuoja. Ji kaip tas slibinas nori vis daugiau nuotakų, kad galėtų išgyventi ir išlaikyti savo gyvybingumą, jaunystę ir veikimą. Tad keliu klausimą, dėl ko tas noras kilo? Žmonių, kurie nebuvo toje socialinio ir sveikatos draudimo sistemoje, ar dėl pačios sistemos?

Manau, kad tai padaryta gelbstint sistemą, nes ji nepavelka įsipareigojimų naštos.

Sveikatos draudimas įpareigoja apmokėti viską – nuo slogos iki vėžio visiems, nors akivaizdu, kad visiems neužtenka. „Sodra“ visus nori apdovanoti itin dosnia socialine parama, kuriai pajamų iš mokesčių irgi neužtenka.

Jei būtume girdėję bent menkiausių užuominų apie tai, kad įtraukimas į sistemą yra dėl žmonių, tai gal reikėjo jų paklausti, kokių paslaugų iš „Sodros“ ir sveikatos draudimo tie apdraustieji nori. Kitaip tariant, apibrėžti paslaugų paketą. Dabar įtraukimas vyksta apeinant svarbų tarpinį paslaugų paketo apibrėžimo žingsnį, pradėta ne nuo to galo.

Apdrausti individualia veikla besiverčiančiųjų tėvystę ir motinystę, bet neapdrausti jų ligai apskritai yra ciniška. Tie, kurie verčiasi individualia veikla, savo laiku disponuoja patys. Jie gali dirbti ir auginti vaiką. Bet, kai serga, jie dirbti tikrai negali. Tačiau būtent tada, kai jie serga, į „Sodros“ draudimą jie neįtraukti. Arba dabar net apsidraudęs pensinio amžiaus žmogus mokesčius turi mokėti tėvystei ir motinystei. Juk paradoksalumo viršūnė drausti tėvystei ir motinystei tuos, kurie jau nebėra vaisingo amžiaus. Tai viena.

Antra, įsitraukti į „Sodros“ sistemą juk visą laiką buvo galima savanoriškai. Bet niekas to nedarė. Vadinasi, nepatogi ta sistema, ji nepalanki apdraustajam. Perskirstymas ten vyksta žirkliniu pobūdžiu. Gali mažai sumokėti ir daug gauti.

Trečias momentas – pristabdyta pensijų reforma. Kartu su privačiu draudimu žmonės iš sistemos buvo išvedami, kad išvengtų neigiamų padarinių, kuriuos gauna kartu su „Sodra“  (t.y. nėra įmokų „lubų“, didelis perskirstymas ir kt.). Tad kam reikia į šią ydingą sistemą įtraukti naujus dalyvius?

Kalbant apie pajamas, žinoma, 2009–aisiais jų tikrai “Sodros” biudžete nereikia tikėtis, bet sakyčiau, kad ir 2010–aisiais jų nebus.

Galiu lažintis, kad įregistruota mažiau individualios veiklos, kad pasiimta mažiau verslo liudijimų. Žmonės tiesiog traukiasi į šešėlį. Jei reikės mokėti sveikatos draudimo ir „Sodros“ įmokas nuo deklaruotų pajamų, tai žmonės tiesiog mažiau deklaruos. Jie slėps.

Preliminariais LLRI duomenimis, dėl šių mokesčių pakeitimų šešėlinė ekonomika išaugs 3 procentais bendrojo vidaus produkto (BVP).

 

 

I.Šimonytė: Tai yra tik jūsų vertinimas. Vis dėlto, kad ir kas atsitiktų, viešojoje polemikoje bus pasakyta, kad tai įvyko dėl mokesčių keitimų.

Iki naujųjų metų mokesčių pakeitimų nebuvo ir vis dėlto paskutinį 2008–ųjų ketvirtį matome įspūdingus kritimus. Tai yra objektyvi tiesa. Bet kokiu atveju veiklos mastas mažės.

R.Vainienė: Dabar veiklos mažės, nes atsiranda mokesčių keitimai.

I.Šimonytė: Galimas daiktas, bet, kalbant apie savarankiškai dirbančiųjų asmenų įtraukimą, aš tikrai nemanau, kad kažkas bandė juos įtraukti, jog galima būtų išgelbėti „Sodrą“. „Sodros“ tai neišgelbės. Taigi tai nėra  nekaltų mergelių mėtymas kažkokiems „Sodros“ ir sveikatos draudimo sistemos slibinams.

Šiais metais yra sprendimas, kad privatūs pensijų kaupimo fondai negaus visų anksčiau planuotų biudžeto perlaidų. 2010–aisiais – taip pat. Bet ateis 2011–ieji, kai reikės tuos savo įsipareigojimus vykdyti. Ir tada viską reikės peržiūrėti iš pagrindų.

R.Vainienė: Noriu išsakyti dar vieną argumentą, kurį irgi stebėjau, kai vyko mokesčių reforma. Kodėl reikėjo vieną mokestį kelti, o kitą mažinti? Kam reikėjo didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), o GPM, kuris ir šiaip nebuvo didelis, mažinti ir atskirti sveikatos draudimą neparuošus paslaugų paketo.

Žinoma, galima sakyti, kad tai taip pat yra sąmokslo teorija, bet svarstau šitaip: kam atitenka GPM, kam atitenka PVM ir kas valdo sveikatos draudimo fondą. Kažkas nori perkelti daugiau pajamų į valstybės biudžetą, sumažinti nacionalinio biudžeto dalį, kuri tenka savivaldybėms, ir dar atimti sveikatos draudimą, kuris yra vyriausybiniu lygmeniu. Kitų paaiškinimų nematau. Kam reikėjo daryti tokius priešingus veiksmus, kurie sukėlė daugiau sumaišties? Jeigu buvo norėta užkimšti skylę, tai reikėjo tiesiog padidinti PVM, neliečiant gyventojų pajamų.

I.Šimonytė: Man nesinorėtų veltis į politines diskusijas atsakant į šį argumetą, bet jeigu prisimintume, polemikos prasidėjo nuo „plokščiųjų“ mokesčių, t.y. nuo vienodo tarifo. Tai, ką turime dabar, yra moduliacijos nuo vienodo 20 proc. tarifo visoms apmokestinamosioms pajamoms idėjos.

 Jeigu žiūrėtume į biudžeto surinkimo reikalą paprastai, tai latviai padarė paprasčiausią sprendimą. Jie tiesiog padidino PVM 3 procentiniais punktais. Tai mechaniškai yra pats paprasčiausias sprendimas.

R.Vainienė: Ir ekonomiškai pagrįsčiausias.

I.Šimonytė: Tačiau darant šią mokesčių reformą buvo politinė valia spręsti ir kitus klausimus, todėl ir turime tokį balansą.

R.Vainienė: Tai kokie būtų kiti tikslai? Jeigu norima palengvinti naštą dirbantiesiems, tai nebūtų sujauktas tas neapmokestinamasis pajamų dydis. Na, aš vis ieškau laimėtojų šioje mokesčių reformoje.

I.Šimonytė: Kodėl? Juk realiai GPM mokestis sumažėjo net ir taikant naujus neapmokestinamųjų pajamų dydžius.

R.Vainienė: Bet ne trimis procentais, o vidutiniškai – pusantro. Mokesčių sistemoje stabilumas pats savaime yra vertybė ir iki šiol mes džiaugėmės tuo stabilumu. Buvo, aišku, problemų ir, jeigu būtume galėję jas išspręsti, sakytume, kad ši sritis jau sutvarkyta. O dabar ji tik tapo dar labiau sujaukta.

Dirbantiesiems atsirado diferencijuotas NPD. Dabar Seime prasidėjo diskusijos, kad kažkam jis turi būti fiksuotas. Išimtys, lengvatos... į kur numigruosim, dabar jau nežinia.

Pradėjome svarstyti nuo vienodų tarifų, t.y. „plokščiųjų“ mokesčių, bet pamačius, kad nieko neišeina, reikėjo braukti tą idėją ir tiesiog padidinti PVM.

O dabar – ne tik darbuotojai nuskriausti, bet ir individuali veikla nužudyta, nes kai kurioms kategorijoms sumokama mokesčių suma padidėjo du tris kartus, įmonėms visoms pajamoms yra 15 proc., o pajamos iš dividendų – iš įsitraukimo į riziką, atsakomybę – apmokestinamos 20 procentų ir dar sveikatos draudimu. Sveikatos draudime neturi būti apmokestinamos marginalios pajamos, yra apmokestinamos reguliarios pajamos ir būtiniausiai turi būti – „grindys” ir „lubos”. Dėl šios priežasties šios ir kitos marginalinės pajamos, net jei ir yra labai didelis perskirstymas sistemose, nėra įtraukiamos. O čia – tapo.

I.Šimonytė: Visada buvo, tik nesimatė. Niekas realiai nepasikeitė. Pamenate, pajamų mokestis buvo 33 procentai. Ir į jį buvo įtraukiamas sveikatos draudimas. Bet mes visada polemikoje tai ignoruodavome. Niekada nesimatė. Tai GPM ir privalomojo sveikatos draudimo atskyrimas savaime yra gerai, sistema tapo aiškesnė.

R.Vainienė: Taip, sveikatos draudimo mokestis buvo integruotas į GPM, pritariu. Tada, kai buvo integruota į GPM, tu galėjai dar vaizduoti, kad finansuojama sveikata kaip viešoji gėrybė, perskirstymas visiškas, tu kaip asmuo apdraustasis ten nefigūruoji, esi anoniminis mokesčių mokėtojas, bendras katilas, viskas susimaišo ir perskirstoma.

I.Šimonytė: Ir, nepaisant to, tu galėjai būti nuolatinis dividendų gavėjas, nuo tavęs 33 proc. visą laiką yra atkabinami, bet tavo santykis su Ligonių kasomis yra neaiškus, nes tu net negali ateiti ir pasakyti – žinote, mano milijoną dividendų jūs esate pasiėmę, teikite man paslaugą. Šia prasme sistema tapo aiškesnė.

R.Vainienė: Šitoje sistemoje toks dividendų mokėtojas tapo apdraustuoju su visais iš to kylančiais padariniais. Jis  sumoka žymiai daugiau, bet daugiau negauna, nes nėra apibrėžtas bazinis sveikatos paslaugų paketas.

I.Šimonytė: Žmonės tai supranta visiškai kitaip. Kai atskiriama įmoka į privalomąjį sveikatos draudimą, supranti, kad finansuoji kažką tikslingo. Taip, galbūt ne iki galo veiksmingo, galbūt ne iki galo atliepiančio tavo lūkesčius.

 

 

I.Šimonytė: Padėtis išties yra nepaprasta ir ji keičiasi kaip kare. Kai ankstesnė Vyriausybė teikė savo biudžetą ir skelbė makroekonomines projekcijas, Finansų ministerija prognozavo 1,5 proc. BVP augimą. Tuo metu Lietuvoje buvo žmonių, kurie sakė, kad esame baisūs pesimistai. Ankstesnės Vyriausybės biudžeto projekto aiškinamajame rašte buvo parašyta, kad yra rizika į biudžetą nesurinkti 1,5 milijardo.

Kai pasikeitė vyriausybės ir gavome 2008–ųjų trečiojo ketvirčio rodiklius, paaiškėjo, kad tai yra ne rizika, o faktas. Finansų ministerija iš esmės peržiūrėjo makroekonomines projekcijas 2009–iesiems ir 1,5 proc. BVP augimas buvo radikaliai sumažintas iki 0,5 proc.

Vėl visi barė, kad esame baisūs pesimistai, o iš tikrųjų stengėmės laikytis labai atsargaus vertinimo.

2008–ųjų ketvirtojo ketvirčio duomenys rodo, kad ūkio smukimas vyksta su gana dideliu pagreičiu. Be to, matome, kaip traukiasi ekonomika Estijoje ir Latvijoje. Taigi tas pajamų planas yra patvirtintas, bet labai gali būti, kad biudžetą teks iš esmės peržiūrėti.

R. Vainienė: Taigi karpyti.

I.Šimonytė: Taip, karpyti. Politikai mato, kad mokesčių priemonės jau yra baigtos, labai didelių pakeitimų šitoje srityje jau nebus galima padaryti. Ir lieka vienintelė išeitis – pjaustyti išlaidas viešosioms paslaugoms, nes išlaidos viešajam administravimui jau suspaustos.

Žinoma, žmonių supratimas yra labai paprastas – mes per metus sumokame apie 27 milijardus ir juos pravalgo valdžia. Vienos apklausos rezultatai rodė, kad dauguma žmonių galvoja, jog mokesčius reikia mokėti, kad išlaikytum valdžios aparatą – mokesčiai renkami, kad valdžia turėtų iš ko sau susimokėti atlyginimus. Iš tikrųjų 2009–ųjų biudžete viešajam administravimui, t.y. valdžios aparato išlaikymui, numatyta apie 1,4 milijardo. Visa kita žmonės kainuoja patys sau, taigi šias išlaidas teks karpyti.

 

 

R.Vainienė: Pagal preliminarius LLRI daromo ekonomikos tyrimo duomenis rinkos dalyviai prognozuoja, kad valstybė šiemet turėtų surinkti apie 85 proc. suplanuoto biudžeto. Žinoma, tai reliatyvu. Bet, jei nebūtų buvę mokesčių reformos, situacija būtų kitokia. Mokesčių stabilumas jau savaime yra vertybė.

Klausėme, kokia šio ekonomikos nuosmukio dalis yra nulemta pasaulyje vykstančių procesų ir kiek priklauso nuo mūsų Vyriausybės veiksmų ir antikrizinio plano.

Respondentai atsakė, kad maždaug trečdalis veiksmų yra nulemta mūsų viduje. Pakelti PVM 1 proc. ir pasakyti, kad tai yra metams, ar pakelti PVM 1 proc. ir nepasakyti, kad tai yra metams, rinkos dalyvių lūkesčių prasme yra du skirtingi sprendimai.

Nereikėjo liesti tų, kurie verčiasi individualia veikla. Nežinau, gal buvo ieškoma kažkokių banginių. Na, gal jų ir plaukioja du trys, bet tai juos ir reikėjo išgaudyti, neliečiant to mailiaus, kuris vos kvėpuoja.

Juos paklibinus, rinkai buvo suteikti neigiami lūkesčiai. Rinkai reikia gerų naujienų. Ir tas dabar teikiamas 4 milijardų vertės planas tikrai nėra skatinantis ekonomiką. Tai nepaguodžia rinkos – tol, kol valdžia smarkiai išlaidauja. Palyginti su karpymais privačiame sektoriuje, valdžia gyvena per prabangiai.

Karpyti valdžios išlaidas reikia skubiai dabar, nelaukiant kovo pabaigos, nes kovą jau bus per vėlu.

I.Šimonytė: Labai greitas išlaidų karpymas padarinių prasme yra nė kiek ne lengviau priimamas negu kad mokesčių reforma. Jei tu visiems tiesiog nubrauksi 10 proc., tai gal kažkas to ir nepajaus. O galbūt kažkam jau dabar reikia 20 proc. daugiau. Taip atsitinka, kai greitai viską darai. Išeitis būtų daryti struktūrinę reformą: nuo kažko nubraukti 50 proc., o nuo kažko nubraukti 5 proc.

 

 

R.Vainienė: Didžiausieji skaičiai – prekių, darbų finansavimas, viešieji pirkimai, viešasis sektoriuje. Ką šiuo metu perka viešojo administravimo įstaigos? Jei panagrinėsite, aptiksite įdomiausių užsakymų. Pavyzdžiui, viešasis pirkimas tyrimui „Streso padarinių likvidavimas“. Ar dabar metas apie tai kalbėti, ar tokias paslaugas metas pirkti? Viešieji pirkimai – pagrindinė, didžiausia sritis, aprėpianti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių, sveikatos draudimo biudžetus.

„Sodroje“ irgi yra veiksmingumo rezervų. Man atrodo, rimčiausia yra „Sodros“ vadovo bėda: kodėl jis neieško tų veiksmingumo rezervų, kodėl jis niekada nebuvo pasakęs, kad su tokiomis išmokomis „Sodrai“ gresia bankrotas? Pavyzdžiui, 50–60 milijonų būtų sutaupoma, jei nereikėtų nešioti pinigų per namus. „Sodros“ išmokos irgi yra pernelyg dosnios. Žodžiu, išlaidaujame.

 

 

 

I.Šimonytė: Viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Atlyginimai Lietuvoje iš tikrųjų yra nedideli. Bet atlyginimai pastaruoju metu augo milžiniškais tempais. Kiek ilgai tu dar gali tverti taip? Kai žiūri į ūkį makroekonomine prasme ir matai, kad darbo užmokestis šuoliuoja po 20 procentų, o našumas, duok Dieve, po 4–5 procentus, tada kyla klausimas, o kas duoda pinigų šiam augimui. Kol buvo pigus pinigų srautas iš užsienio, tai buvo gerai. Bet jis pasibaigė.

Globalinė krizė yra tik viena bėda. Yra ir vidinės problemos. Jos sutapo. Vidinės problemos buvo ne mažiau akivaizdžios, mes gyvenome taip, kaip rašoma istorijos knygose: „Augo miestai, vystėsi amatai, plėtėsi prekyba.“ Visi džiaugėsi, nors bet kuriam makroekonomistui tai kėlė nerimą. Buvo aišku, kad šis gėris buvo ne iš mūsų susikurtų pinigų. Ir tai susiję tiek su valdžia, tiek su verslu.

Verslas sako, kad trečdalis nuosmukio nulemta to, ką padarė valdžia . Viskas taip, bet kokia kita alternatyva? Verslas juk galvoja, kaip ir daugelis žmonių – kad jam reikia padėti, duoti pinigų. Bet ši valstybė pinigų neturi.

 

 

I.Šimonytė: Pasaulyje yra įvairiausių praktikų. Pavyzdžiui, Japonija iš recesijos ėjo statydama kelius į niekur. Tai mes galėtume įdarbinti visus darbininkus statyti bokštą iki mėnulio. Bet kyla klausimas: o kas paskui? Kas iš to? Tu negali daryti „savitikslių” sprendimų. Bėda yra ta, kad viskas pasikeitė pernelyg greitai. Juk dar vos prieš mėnesį atrodė, kad auga miestai, plečiasi amatai ir plėtojasi prekyba.

R.Vainienė: Dabar kaltinamas kapitalizmas, besaikis vartojimas ir godieji verslininkai. Bet kapitalizmas yra ne apie vartojimą, jis yra apie taupymą. Nes tik sutaupęs tu gali padidinti savo vartojimą rytoj. Tai ir yra pagrindas. Pastaruoju metu taupymas infliacinėje aplinkoje buvo išskydęs. Daug pinigų išeikvota klaidingoms investicijoms. Teks pripažinti, kad kai kurie projektai buvo klaidingi.

Jeigu mėginama nepripažinti – pavyzdžiui, kalbant apie „Stimulus” planą JAV. Ji turi prabangą spausdinti savo dolerius, kuriuos visi ima. Taigi tol, kol tą dolerį ima, jie gali kažką gelbėti arba imituoti, kad kažką gelbsti. Nežinau, tai yra laiko klausimas, kol kažkas pradės nebeimti to dolerio.

I.Šimonytė: Ir Lietuvoje yra klasikinė keynsiška mokykla, kuri sako: „Tai kaipgi čia, turėkite jūs tą biudžeto deficitą ir juo cirkuliuokite.” Bet čia atsiranda ribotumų. Vienas dalykas – kažkas turi duoti pinigų tam deficitui padengti, o jeigu tie pinigai yra nepigūs, tai, antra, rodo, kad reikės didinti mokesčius. Tik ne šiandien, o ateityje. Tarkime, Didžiosios Britanijos pavyzdys toks ir yra: jie šiandien sumažino PVM 1 proc., bet 2011–aisiais ketina nemenkai padidinti socialinio draudimo įmokas.

Aš sakyčiau, kad daug susierzinimo mūsų visuomenėje kyla dėl to, kad adaptuotis prie to pasikeitimo yra per sunku. Nes visą laiką girdėjome, kad viskas yra labai gerai.