Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Valstybė ir laisvoji rinka. Vakar spausdintos „Reguliuojamos rinkos mitologijos“ pozityvus tęsinys

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
1991-04-27
Straipsnis, "Respublika“
Šiandien? Rytoj? Gal už pusės metų galėtume tapti savaiminės tvarkos visuomene? Taip, jei turėtume aiškius orientyrus ir siektume sudaryti sąlygas šiai tvarkai susiformuoti. Ypatingas vaidmuo tenka valstybės ekonominei politikai. Pasamprotaukime, kokių veiksmų valstybė turėtų imtis ir kas gali sutrukdyti juos atlikti.
 
Visų pirma tarkime, kad visuomenėje laisvosios rinkos idėja yra populiari. Laisvoji rinka tikrai verta šio populiarumo: ji leidžia kiekvienam vadovautis savo interesais ir vertybių sistema. Svetimos (visuomeninės) valios primetimas yra minimalus. Mokėti mokesčius, nekenkti žmonėms ir aplinkai - esant civilizuotiems įstatymams, tai daryti yra naudinga. Laisvoje visuomenėje labiausiai vertinamas žmogus, jis neverčiamas (įstatymų, neūkiškumo, biurokratinės tvarkos) tapti vagimi, apsivertėliu, „nešvariai“ perkančiu ir taip pat „nešvariai“ parduodančiu. Išvargusiam nuo melo ir nedorybės mūsų žmogui tai gyvybiškai svarbu. Tad formuojant postsocialistinę visuomeninę tvarką, priimant įstatymus, valstybė turi jausti atsakomybę prieš kiekvieną pilietį.
 
Žmogus gyvena gamindamas, prekiaudamas ir vartodamas. Valstybė turi sudaryti šiai veiklai palankias sąlygas. Griūvančios imperijos glėbyje išorinės sąlygos nepavydėtinos. Mes sąmoningai kėlėme Nepriklausomybės idėją aukščiau ekonominių interesų. Būtų liūdna, jei darytume priešingai... Tačiau daugelis konkrečių praradimų netelpa politinių vertybių skalėje, nes paprasčiausiai yra už jos ribų. Natūralu, kad vis sunkiau kalbėti apie vidines laisvosios rinkos susidarymo sąlygas. Puikią galimybę turėjome 1988 metais, dar prieš Atgimimo bangą, kai buvo realiai siūlyta Lietuvoje įkurti laisvą ekonominę zoną. Pereiti prie laisvo ūkininkavimo galėjome ir vėliau. Tačiau kuo blogesnės bus ekonominės ir socialinės sąlygos, tuo labiau mes linksime į komandavimą, rinkliavą ir prievartą. Sakoma, jog pereiti prie rinkos per diktatūrą irgi įmanoma. Gal tai - mūsų kelias?
 
Bet kuriuo atveju derybos su kaimynu būtų naudingos, nes leistų ne tik planuoti, bet ir įgyvendinti ekonominius laisvės siekius. Jei tiltas į Rytus pasvirs, atsiras galimybė nutiesti tiltelį į Vakarus. Be oficialaus pripažinimo ir politinio stabilumo, šiam tilteliui statyti reikia civilizuotų įstatymų, ypatingai patrauklių investicijų sąlygų. Reguliuojama, biurokratizuota rinka vargu ar ką privilios. Jeigu užsienio noras remti TSRS greta ekonominės naudos sumetimų diktuojamas ir baimės susisprogdinti kartu su supervalstybe, tai interesas Lietuvai egzistuos tiek, kiek užsienio interesų egzistuos pačioje Lietuvoje.
 
Labai svarbus yra ir valstybės rūpinimasis pinigų sistema. Grėsmingai aiškėja, kad perėjimas prie atsiskaitymų valiuta (importuojant iš TSRS) aplenks lito įvedimą. Nors reformos sąlygos taps aiškesnės, tiesmukiškai įvesti litą nepageidautina. Jis turėtų išstumti rublį palaipsniui, cirkuliuodamas lygiaverčiai.
 
Priešingai egzistuojančiai oficialiai koncepcijai, litas turėtų būti konvertuojamas. Yra vilties, kad būtent šiuo tikslu Lietuvos bankas žada panaudoti aktyviai superkamą valiutą. Oficialiai nekonvertuojamas litas papildytų mūsų skaudžią patirtį, nes neišvengiamai būtų išstumtas iš apyvartos labiau pageidautinų dolerių, markių, rublių. Jeigu valstybė neturi sąlygų suteikti savo piliečiams tvirtos nacionalinės valiutos, reikėtų rimtai apsvarstyti galimybę perduoti šią teisę keliems patikimiems bankams. Privalėdami bet kuriuo momentu „konvertuoti“ savo litą į užsienio valiutą ar į kito banko žymę turintį litą, bankai rūpintųsi aukštu savo pinigų kursu. Tad konkurencijos sąlygomis negarbingi ar nesugebantys turi pasitraukti, tuo tarpu vienintelis emisinis bankas priverčia naudotis jo pinigais, kad ir nepatraukliais, infliaciniais, arba pereiti prie užsienio valiutos naudojimo. Konkurenciniai pinigai sudarytų puikų pamatą, pereinant prie laisvosios rinkos.
 
Be abejo, skaitytojui opiausios socialinės problemos. Neagituoju valstybės atsikratyti šių problemų naštos - pereinant nuo senos sistemos, pareiga paremti žmones yra šventa. Bet nebūkime vienašališki, išsikovodami garantijas. Įstatymiškas minimalaus darbo užmokesčio nustatymas gali būti laikomas pranašiu pasiekimu, bet juk kiekvienas, kuris darbdavio akimis nevertas šio minimumo, apskritai liks be darbo. Žmonės, kurie galėjo save išmaitinti, taps biudžeto išlaikytiniais, o visuomenė neteks jų gaminamo produkto. Tačiau ne tik bedarbio pašalpa yra nuskriaustųjų paguoda. Svarbi ir galimybė pradėti biznį ar pasisamdyti. Net pigi darbo jėga gali būti pozityvi, pritraukiant užsienio investitorius, gaminant konkurencingą produkciją. Turint opias žaliavų problemas, ištisas žmonių sluoksnis galėtų išgyventi, versdamasis prekyba. Panašiu būdu išsilaikė daugelis lenkų, kai valstybė negalėjo garantuoti užimtumo. Tai ne visiems artima, tačiau geriau sotūs ir aktyvūs komersantai nei alkani, praradę viltį bedarbiai. Reikia skatinti prekeivius iš šešėlinės pereiti į civilizuotos prekybos lygį, liberalizuoti sienų ir muitų politiką bent „savųjų“ naudai. Unikali geografinė padėtis leidžia paversti tarpininkavimą, prekybą mūsų dalimi tarptautiniame darbo pasidalijime. Drovimės mes - tuštuma bus užpildyta kitų. Perėjus prie rinkos kainų aktyvi prekyba nedarytų žalos Lietuvai, o žmonės uždirbtų tiek, kiek tikrai vertas jų darbas. Apskritai socialinių problemų našta tuo bus lengvesnė, kuo daugiau bus ekonominių laisvių.
 
Atrodytų, kad judėjimas laisvosios rinkos link yra įmanomas ir būtų visuomenės remiamas. Deja, jo tikimybė nedidelė, nes galingi interesai diktuoja kitos krypties pasirinkimą. Valdžios sistema užprogramuota atsigaminti didėjančiu mastu, jai sunku būtų likti savaiminės ekonomikos stebėtoja. Tad ar įmanoma susieti valdžios ir visuomenės interesus? Gal padės geležinė lyderių valia? Ar mums užteks patriotizmo ir laisvės troškimo?