Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Valstybinės ligonių kasos reforma neišvengiama

Rūta Vainienė, LLRI prezidentė
2009-06-15
Interviu, "Lietuvos sveikata"
Kalbėjosi Tomas Andriukonis
 
Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorė Rūta Vainienė tvirtina, kad jau seniai laikas reformuoti Valstybinę ligonių kasą (VLK), tapusią didžiule ir neaiškiais principais veikiančia pinigų skirstymo mašina.

- Kokį vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje turėtų užimti Valstybinė ligonių kasa ir ar yra keistinos kurios nors šiandienės jos funkcijos?

- VLK funkcijos turėtų būti šiek tiek kitokios. Dabar ligonių kasos skirsto pinigus, sudarinėja sutartis su paslaugų tiekėjais, kompensuoja vaistus, įtrauktus į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Ir nors yra skirstomos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšos - jokių draudiminių principų tenai nėra. VLK tiesiog yra tokia pinigų skirstymo mašina.

Sveikatos priežiūros sistema turėtų judėti draudiminės medicinos link. Tuomet toks automatinis lėšų paskirstymas negalėtų veikti, pinigai būtų skirstomi draudiminiais principais. Tolima siekiamybė yra tokia, kad privalomajam sveikatos draudimui asmuo turėtų draustis privačioje draudimo įstaigoje, o ligonių kasos tuomet atliktų rizikos išlygintojo vaidmenį, kuomet privalomajam draudimo paslaugų paketui asmuo neturi pakankamai pajamų. Pavyzdžiui, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiasi asmuo, gaunantis 800 litų, ir kitas asmuo, kuris gauna 5000 litų. Natūralu, kad tas, kuris gauna 5000, turėtų subsidijuoti tą, kuris kauna 800. Tuomet VLK su teritoriniais padaliniais - o galbūt jų tada ir visai nereikėtų - turėtų atlikti išlyginimo vaidmenį.

O dabar jie neaiškiais principais, nesant kriterijų ir lygių galimybių tarp valstybinių bei privačių paslaugų tiekėjų, paskirsto 5 milijardus litų - tai yra labai drumsta institucija. VLK mechanizmas veikia be taisyklių. Taisykles jie turi, bet jos taikomos pagal poreikį, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugoms sutartys yra pasirašomos pagal poreikį, nors, matyt, geriau būtų konkurso būdu.

- Tai gal čia reikalingos tam tikros permainos?
 
- VLK taiko savotišką istorinį požiūrį - jei kuri nors įstaiga pernai suteikė tam tikrą skaičių paslaugų, tai šiemet, ji turėtų suteikti maždaug tiek pat. O kad galbūt atsirado konkurentas, kuris pigiau suteiks geresnę paslaugą - šito jie nepaiso. Ten vyrauja toks žinybinis požiūris - savos, t.y. valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos yra gerosios, o privačios tegu pačios gyvena iš mokamų paslaugų ir mokamos medicinos - toks požiūris yra labai jaučiamas.
VLK pati reformuotis negali, čia reikalinga fundamentali reforma. Bet tai yra siekiamybė ateityje, iki kurios einant, gali būti daugybė stotelių. Ir vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti viešųjų pirkimų ar konkursinio finansavimo diegimas.

Paskirstyti pinigus yra labai lengva - jeigu skirstoma be taisyklių, čia galėtų susitvarkyti ir Rūta Vainienė. Manau, kad skirstyti lėšas draudiminiu būdu VLK yra nepajėgi, nes ji tam neturi nei specialistų, nei įgūdžių. Tai yra pinigų perpumpavimo mechanizmas, kuris surenka pinigus į fondą ir juos paskirsto iš anksto žinant, kad jų visiems neužteks.

- Jūsų manymu, bazinio kainų balo vertės sumažinimas 11 proc. yra efektyvi pinigų taupymo priemonė, ar reikėjo ieškoti kitokių išeičių?

- Man labai nepriimtina, kai paskelbiama, kad 1 litas taps lygus 0,89 lito. Tai paneigia bet kokią ekonomiką sveikatos priežiūros srityje, nes taip parodoma, kad sveikatai galima nustatyti kainas administraciniais būdais. Ministras negali pasakyti, kiek paslauga kainuoja - jis tik gali nustatyti taisykles, kokia dalimi PSDF gali dengti paslaugos kainą, o visa kita turėtų būti priemoka, pačią kainą turėtų nustatyti gydymo įstaiga. O ta priemoka, nors nelegali, bet ir dabar egzistuoja, tad ją legalizuoti pats laikas. Aš neigiamai vertinu tokį direktyvinį kainų reguliavimo būdą.

Galėjo būti pasakyta, kad mes kompensuojame tik dalį paslaugų, nes nėra lėšų, tad PSDF gali kompensuoti ne 100 proc. nemokamos medicinos, o, tarkim, 90 proc. ar 80 proc., nors greičiausiai tik 60 proc. Likusią dalį sveikatos priežiūros įstaigos turi gauti iš pacientų. Ir ta priemoka gali būti mokama paciento pinigais, o gali būti tai priemokai draudžiamasi papildomai sveikatos draudimu. Visokių variantų čia yra, bet ne taip buvo padaryta - pasakyta, kad viskas liks kaip buvę, privalote suteikti paslaugas ta pačia apimtimi, priemokas imti draudžiama, bet įkainis sumažintas.

- Privačios sveikatos priežiūros įstaigos negali gauti kompensacijos iš PSDF už ligonių hospitalizavimą ir panašiai. Ar tai nėra diskriminacija privatininkų atžvilgiu?

- Čia yra lygių konkurencijos sąlygų pažeidimas. Bet man atrodo, kad dabar yra tik laiko klausimas, kada tai bus vienareikšmiškai įvertinta. Neseniai organizavome verslo forumą ir verslo asociacijos susirinko pakalbėti ne apie save, savo santykius ir mokesčius, bet apie tas sritis, kuriose veikia valstybė: švietimas, sveikatos priežiūra, viešasis administravimas ir socialinė rūpyba. Ir tada Sveikatos apsaugos ministerijai nusiuntėme klausimyną, klausdami, ar bus šiemet užtikrintas lygiateisiškumas pasirašant sutartis su gydymo įstaigomis? Atsakymas buvo - ne.
 
Visa tai nėra argumentuojama. Tai yra žaidimas be taisyklių - ką noriu tą ir darau, noriu - pasirašau, nenoriu - nepasirašau. Čia yra visiškas konkurencijos pažeidimas. Jeigu paslaugų reikia mažiau, negu gali suteikti įstaigos, jos turi konkuruoti mažesne kaina bei geresne kokybe ir turi būti pasirašomos sutartys su tais, kurie gali pasiūlyti tokias sąlygas. Bet apie tai net nekalbama.

- Kada, Jūsų manymu, galėtų pasikeisti tokia politika? O gal ji dar ilgai galės tęstis?
 
- Per 18 metų nepavyko reformuoti šitos sistemos. Ar pavyks tai dabar - sunku pasakyti. Tai labai jautri tema.

- Gal dabar, kai yra atėjęs sunkmetis, yra pats laikas tokiai reformai?

- Reformos reikėjo visada, o dabar ji tampa tiesiog neišvengiama, nes ta sistema negali taip ilgai gyvuoti, ji yra negyvybinga. Tada, kai laikas labai prispaudžia, yra pats metas reformoms, bet dabar matom, kad iš mirties taško nepajudama.

- Visa tai yra sistemos ar personalo problema?

- Viskas kartu. Tai labai jautri tema, politikai bijo prie jos reformatoriškai prisiliesti. Čia reikia stiprių lyderių, kurie galėtų pasipriešinti sistemai, profesiniams klanams, tam medikų būriui, kuriems yra gerai taip, kaip yra, nes didžioji jų dalis veikia valstybiniame sektoriuje.

Sistema veikia sau. Ji yra sau pakankama. Ji yra nepakankama pacientui. Dabar pacientas yra patrankų mėsa pinigams paimti. Kas jam atstovauja? Gydytojas jį gydo ir jis suinteresuotas padaryti pacientui kuo daugiau paslaugų, nes tokiu būdu yra gaunamas didesnis finansavimas. Ar tų paslaugų reikia? Gal kartais ne visada ir tų tyrimų reikia, ne visada kai kurių operacijų ir kai kurių vaistų reikia. Tad pacientas lieka nesaugus. Teoriškai jam turėtų atstovauti ligonių kasos, pacientas turėtų atsidurti tarp gydytojo, kuris norėtų gydyti kuo daugiau ir draudiko, kuris norėtų mokėti kuo mažiau. Toje jų “dvikovoje” gimtų optimalus aukso vidurys.