Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Viešasis interesas ar neliečiama privati nuosavybė?

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2006-12-06
Komentaras, Lietuvos radijas
Visuomenėje svarstoma daug su nuosavybe susijusių klausimų: privačios nuosavybės paėmimas visuomenės reikmėms, savininko teisė savo žemėje statyti tai, kas jam atrodo tinkama, teisė atgauti sovietų nacionalizuotą savo mišką nūdienai saugomoje teritorijoje ir daugybę kitų. Tačiau ar tikrai privati nuosavybė yra šventa ir neliečiama. O gal ji neliestina tik tiek, kiek ji tiesiogiai tarnauja visuomenės poreikiams?
 
Šiandien nuosavybė tarsi ir gerbiama. Vagystė netoleruojama, nacionalizacijos vajus neplanuojamas. Netgi padejuojama, kad visi jau turime tarnauti neliečiamai privatinei nuosavybei, kad privatus interesas tapo aukščiau viešojo. Iš tiesų nedaug rasime žmonių, kurie nuosavybės neliečiamumą laikytų absoliučiu principu. Kai iškyla konfliktas, neretai linkstama pasirinkti ne privačią nuosavybę, o viešąjį interesą. Kodėl ir kada – jau skonio reikalas. Štai Prezidentas vetavo galimybę savininkams atsiimti mišką, kurį iš jų atėmė sovietai. Neva dėl lygybės siekio, nes kažkam kažkada anksčiau tai nebuvo leista. Tačiau jei Prezidentui rūpėtų ne tik lygybė, bet ir teisybė ir nuosavybės neliečiamumo principas, jis juk galėjo pasiūlyti klaidą ištaisyti ir leisti savo mišką toje pačioje vietoje atsiimti visiems, netgi ir tiems, kuriems vietoje miško buvo įbruktos kompensacijos.
 
Po poros savaičių, visai neseniai, Prezidentas vėl vetavo įstatymą. Šį kartą – leidžiantį vardan socialinių, kultūrinių ir svarbių ekonominių projektų paimti visuomenės reikmėms privačią nuosavybę. Viešumoje reikalas buvo iškilęs netgi labai ciniškai: nebus galimybės paimti savininko žemę - neturėsime pigaus žvyro, nes bus karjerų trūkumas. Klausimai, kiek ir kieno sąskaita pigus šis žvyras turi būti, nepasirodė labai svarbūs įstatymo leidėjams. Net nekalbu apie viešumoje jau narpliotus atvejus, kai visuomenės reikmėms (t.y. žvyrui kasti) paimta žemė paskui gali tiesiog pigiau atitekti kitam savininkui. Džiugu, kad Prezidentas šiuo atveju stojo privačios nuosavybės sargybon.
 
Diskutuojant apie nuosavybę ir savininko teises būtina neužmiršti, kad tai – ne kurios nors dienos aktualijų sprendimas. Jei pasirenkame gerbti privačią nuosavybę tik todėl, kad ji efektyviau tvarkoma, labiau tinkama šiuo konkrečiu atveju ar tiesiog nesusikerta su gražiai suformuluotu viešuoju interesu, toks nuosavybės neliečiamumas yra labai jau trapus.
 
Įsivaizduokime investuotoją, kuris nori įsigyti žemės sklypą ar pastatą jam iki šiol nežinomoje šalyje „x“ (tebūnie tai Lietuva, Juodkalnija, Kenija ar Šri Lanka). Jei visi vietiniai gyventojai bus labai geranoriški investuotojo atžvilgiu, bet tik tol, kol jo interesai tiesiogiai nesikerta su viešaisiais interesais, investuotojas vargu ar bus sužavėtas perspektyva investuoti šioje šalyje. Papramogauti – gal, bet investuoti – vargu.
 
Nuosavybė tam ir yra, kad savininkas būtų tikras dėl jos ne tik šiandien, bet ir dešimtmečiams bei šimtmečiams į priekį. Jei tik yra galimybė, jog viešasis interesas staiga taps svaresnis už savininko teises, anksčiau ar vėliau tokia galimybė gali būti realizuota. Ypač tai tikėtina, kai nuosavybė pasirodys besanti vertingesnė, nei manyta iki šiol: arba ištekliais, arba dėl savo buvimo vietos, ar dėl kitų aplinkybių. Didžiąja dalimi dėl nuosavybės neliečiamumo Šveicarija, o ne pigesnės ir didesnius pelnus žadančios šalys, vis dar vilioja investuotojus. Ne tik atvežti kapitalą, bet ir gausinti jį, o ne švaistyti lyg rytojus nebeišauštų. Jei nuosavybė nesaugi, dažniausiai nepadės nei maži mokesčiai, nei geros verslo sąlygos, nei valdiškos lengvatos, nei puikūs žmonės, nei graži gamta.
 
Net jei visuomenė tobulai galėtų pasverti, koks interesas – viešas ar privatus – konkrečiu atveju yra svarbiau, bandymas paaukoti nuosavybės neliečiamumą sugriautų nuosavybės esmę. Nebus nuosavybės neliečiamumo, nebus ir investicijų bei kapitalo, nebus ir klestėjimo bei gerovės. Gėrybės bus ne tausojamos, o kuo skubiau vartojamos, nes juk rytojus – vis tiek ne savininko rankose.
 
Nuosavybės neliečiamumas yra Vakarų išradimas. Daugiausiai dėl jo kadaise nei kultūra, nei mokslu, nei turtais pasaulyje nepirmavę Vakarai tapo pasaulio galios ir tvarkos centrais. Kad ir kokią aktualiją svarstytumėme, neužmirškime, kad nuosavybė turi likti neliečiama net tada, kai tai mums ne itin patinka. Kitaip prarasime ir gerovę, ir laisvę.