Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Viešosios diskusijos Lietuvoje: apie ką mes čia?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
1999-10-12
Straipsnis, "Lietuvos aidas"
Pastarojo meto viešos įvairių veikėjų kalbos ekonominėmis ir politinėmis temomis vis dažniau verčia susimąstyti apie politikos mitologiją. Ypač kai šūkiais, kurie nepagrindžiami racionaliais argumentais, manipuliuoja ne tik „gatvės politikai“, bet ir didelį visuomenės pasitikėjimą turintys politikos formuotojai, visuomenės nuomonei darantys įtaką politikos apžvalgininkai ar ekonomikos mokslų specialistai.
 
Politinė mitologija - tai siūlymai, grindžiami ne racionaliais argumentais ir diskusija, o vienpusėmis nuojautomis ir baimėmis. Prieš pateikiant konkrečius politinės mitologijos pavyzdžius reikia nuo jos atskirti nesusikalbėjimą, atsirandantį dėl skirtingų vertybių, kurių pavyzdžiu galėtų būti diskusija dėl „Williams“ investicijų Lietuvoje. Vienų manymu, tai Lietuvai svarbu geopolitiškai arba kad tai padės Lietuvai tapti NATO nare. Kitų nuomone, ši motyvacija yra klaidinga, nes klaidingas pats strateginių šakų išskyrimas, taigi strateginio investuotojo paieškos. Privatizacija turi vykti viešo konkurso būdu, o derybos – be politikų įsikišimo. Tai dvi skirtingos pozicijos, paremtos skirtingomis prielaidomis apie valstybės saugumo ir ekonomikos sąsajas bei prioritetus. Tačiau suvokiant šiuos skirtumus, galima normali politinė diskusija.
 
O politinė mitologija nesiremia nuoseklia argumentacija, grindžiama racionaliomis sąsajomis. Ji siūlo sprendimus, nesirūpinant jų pagrindimu ar grindžiant juos argumentais, mažai ką bendra turinčiais su pačia problema. Toliau pateikiu šiuo metu populiariausius politinės mitologijos pavyzdžius.
 
1. Lietuvoje mažėja Lietuvos. Rūpinamasi, kad užsienio investuotojai netrukus kontroliuos didžiąją Lietuvos ūkio dalį. Tokio pobūdžio teiginiai grindžiami užsieniečių baime, baime tapti kokios valstybės provincija. Kyla klausimas, ar tik ne pati baimė yra provincialumo požymis? Taip surandamas kaltinimų ekonominėmis nesėkmėmis taikinys, nors neigiamų ekonominių tiesioginių užsienio investicijų padarinių nurodyti nesivarginama. Jei jų esama, galbūt jos atsiranda dėl suteiktos monopolinės padėties, o ne dėl nacionalinės priklausomybės?
 
2. Valstybinės įmonės parduodamos per pigiai. Atrodytų, kad pagrindinis privatizavimo motyvas – kuo brangiau parduoti valstybines įmones. Pamirštama, jog pagrindinis privatizavimo tikslas yra sąlygų privačiam verslui ir konkurencijai sudarymas. Būtent dėl tos nuostatos kyla ekonomiškai nepagrįsti klausimai – ar ne per pigiai buvo parduota viena ar kita įmonė, nes po to ji tapo pelninga. Ar pagerėjusi įmonės veikla nėra privatizavimo rezultatas?
 
3. Reikia taupyti biudžeto lėšas mažinant valdininkų atlyginimus. Lengviau pasiūlyti „apkarpyti“ visiems po lygiai arba išleisti valdininkus atostogų negu imtis valstybės funkcijų reformų. Tokie šūkiai lengviau suprantami, o valstybės funkcijų reforma yra rimtas iššūkis bet kuriai vyriausybei, reikalauja stiprios politinės valios ir žinių. Daug lengviau dėl ekonominių problemų apkaltinti valstybės institucijas, tačiau nepalyginamai sudėtingiau pasiūlyti tinkamus „abipusės priklausomybės“ tarp išlaikomųjų ir išlaikytinių tradicijos panaikinimo būdus. Kraštutiniu tokio požiūrio pavyzdžiu tapo vos ne visuotinis vienos iš publicistinių TV laidų dalyvių sutarimas, jog Seimas iš esmės turi atlikti cirko arenos vaidmenį.
 
4. Įvežamų į Lietuvą prekių kiekis turi būti ribojamas, ypač jei konkuruojama „neteisingai“. Pastarasis argumentas vis dažniau naudojamas, siekiant apriboti iš Baltarusijos ar Rusijos įvežamas prekes, nes pastarosios pigesnės. Susidaro įspūdis, jog jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, importo muitai didėtų nuolat. Tačiau nors įsipareigojimai dažnai sulaiko nuo importo muitų didinimo, šiuo metu vis dažniau palaikomos netarifinės prekybos ribojimo priemonės – antidempingas, kokybės standartai ir pan. Ekonominis tokių priemonių pagrindimas nepateikiamas. Tai, ką vienas Nobelio premijos laureatas pavadino „gražiausia visų laikų ekonomikos teorijos idėja“ – šalies santykinis pranašumas – rečiausiai minima sąvoka tarp Lietuvos užsienio prekybos reguliuotojų.
 
5. Žemės ūkio liberalizavimas sužlugdytų Lietuvos kaimą. Taip buvo reaguota į neseniai pasirodžiusią žemės ūkio strategiją, kurią kai kas traktavo kaip tiesioginį pasikėsinimą į Lietuvos žemdirbių gerovę. Nesvarbu, kad jau dabar neužtenka lėšų tęsti senąją paramos politiką, skatinančią neracionalią gamybą ir švaistančią išteklius. Bet koks reformų bandymas susilaukia ir žemdirbių, ir su šia interesų grupe save visiškai sutapatinusios Žemės ūkio ministerijos pasipriešinimo. Apie strateginį mąstymą ir sąlygų žemės ūkio restruktūrizavimui sudarymą kol kas sunku ir kalbėti.
 
6. Galiausiai vis populiaresniu mitu tampa ES reikalavimai Lietuvai. Dažnai pastebimas Lietuvos politikų ar valdininkų noras perkelti atsakomybę už politinius sprendimus ES. Reikia sutikti, jog ne viską tokia forma ir tokiu tempu reformuotų Lietuva, jei nesiektų tapti ES nare. Geriausiu pavyzdžiu būtų sprendimas numatyti pirmojo Ignalinos AE bloko uždarymo datą. Tačiau pirmieji du narystės ES reikalavimai yra demokratinė tvarka bei rinkos ekonomikos funkcionavimas. Būtent tai yra Lietuvoje vykdomų reformų tikslai, kurių įgyvendinimas sudarys sąlygas gerovės didėjimui. O bandymai pateisinti politines priemones, dažnai neturinčias nieko bendro su ES, integracijos poreikiais, yra politiškai pavojingi. Siūlymai, kaip neseniai vieno Seimo nario iškelta idėja reguliuoti kai kurias kainas, neturi nieko bendro nei su rinkos ekonomika, nei su ES. Mėginimas pateisinti bet kurį ekonominės veiklos reguliavimą narystės ES reikalavimais gali padaryti meškos paslaugą ateityje, kai reikės visuomenės pritarimo stoti į ES. Ar ne dėl mūsų pačių reikia brandžiai mąstyti ir dirbti?
 
Tai tik keletas šiuo metu populiarių politinės mitologijos pavyzdžių. Jų galima būtų suminėti ir daugiau, tačiau išvardytų pakanka, kad būtų galima girdint politinius šūkius atsakyti į klausimą – „apie ką mes čia?“.