Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Vyriausybė juda be aiškios krypties

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2005-03-21
Interviu, savaitraštis "Ekstra"
Artėjant euro įvedimui, Lietuva turės įvykdyti tam tikras sąlygas, kurios interpretuojamos labai įvairiai ir painiai. Apie tai, apie koalicinės Vyriausybės planus "Ekstra" kalbėjosi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidente Guoda Steponavičiene.
 
Rimantas Varnauskas
 
- Paskelbus Vyriausybės programos įgyvendinimo priemones, kurių arti 1000, opozicija prabilo apie visišką jų nekonkretumą. Ar jis tikrai toks išskirtinis?
 
- Nekonkretumu išsiskiria ne tiek priemonių planas, kiek pati programa. O kai ji tokia, tai vargu, ar tas planas gali būti kitoks. Svarbiausias dalykas -- visai nematyti Vyriausybės veiklos krypties. Nepakanka tik parašyti, kad reikia pakeisti įstatymą ar galiojančią tvarką. O kaip keisti yra visiškai neaišku? Ar tik vardan pakeitimo? Kai nėra krypties ar idėjos, tai iš kur atsiras konkretumas? Nėra aišku, ką ši Vyriausybė nori nuveikti, nesimato noro kažką pasiekti, padaryti kokį nors šuolį. Visur tik žodelyčiai "modernizuoti", "gerinti" ir "skatinti".
 
- Pavyko aptikti norą "leisti formuoti socialiai orientuotą rinkos ekonomiką", tačiau prof. B.Genzelis įžvelgia tik "bolševizuoto kapitalizmo" apraiškas. Kažkokia kryptis yra?
 
- Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Viena kryptis tikrai aiški -- noras perskirstyti daugiau biudžeto lėšų. Tačiau priemonių plane, nei tų perskirstymo krypčių, nei mokesčių politikos (išskyrus neapmokestinamų pajamų, minimalaus atlyginimo bei socialinių išmokų didinimą) nėra, tačiau yra daug dėmesio skiriama intervencinei politikai į labai konkrečias verslo rūšis. Tačiau tai nėra socialiai orientuota rinka, o intervencionistinis požiūris į rinką, kai sprendžiama už pačius verslininkus, už investuotojus. Vyriausybė tampa tarsi įmonės vadovu.
 
O, tarkime, socialinėje srityje aiškių pažadų, apie kuriuos vėliau galima būtų sakyti, kad jie neįvykdyti, paprasčiausiai nėra. Šitos Vyriausybės iš esmės nebus įmanoma apkaltinti, kad nevykdė programos, nes tai tik abstrakčių tezių rinkinys.
 
- O verslas jau ne pirmus metus nenori nei rėmimo, nei skatinimo, paprasčiausio valdžios nesikišimo? Tą iš verslo į politiką atėję veikėjai lyg turėtų suprasti?
 
- Šito nesimato. Panašu, kad Vyriausybė rengdama šį planą visai negalvojo, kas svarbu verslui. Tiek jam, tiek visiems piliečiams svarbiausia -- kas bus su mokesčiais. O verslo ir politikos logika skiriasi. Jei į politiką atėjo verslininkai dar nereiškia, kad verslui bus geriau, nes naudos ar lengvatų paprastai siekiama tik savo įmonei, šakai ar verslo segmentui. Ir tai jau matėsi ir matosi toliau. Ši Vyriausybė būtent į tokią politiką yra labai linkusi. Jos planuose konkrečiausi dalykai -- ką ir kaip remti. Tai ir yra tos verslininkiškos logikos atspindys. Tačiau bendrasis ir verslo, ir vartotojų interesas, kad jiems niekas netrukdytų. O tokių nuostatų, ekonomistai jas vadina horizontaliomis, o ne segmentinėmis, praktiškai nėra. Apskritai Vyriausybė labai mažai skiria dėmesio savo pačios veiklos kokybės gerinimui.
 
- Mažai kam žinomoje Lisabonos strategijoje siekiama paversti Europą patrauklia vieta investuoti ir dirbti, ekonomikos augimo varikliu pasitelkti žinias ir inovacijas. Kiek dar mes tą žinių ekonomiką kursime?
 
- Lisabonos strategija yra labai plati, tad kaip ja besiremsi, taip neprašausi. Mūsų Vyriausybė, atsižvelgdama į šią strategiją, galėtų aiškiai pasakyti, kad jos tikslas yra padidinti Lietuvos konkurencingumą bendrojoje rinkoje. ES mes turime turėti kažkokį pranašumą -- tada atsiras ir eksportas, ir investicijos, ir gyvenimo gerovės augimas. Mūsų Vyriausybei konkurencingumas yra pasimetęs tarp tūkstančio kitų punktų ir nėra joks prioritetas.
 
O žinių ekonomika apima švietimą, mokslą, informacinių technologijų ir telekomunikacijų struktūrą bei žmonių gebėjimą jomis naudotis. Valdžia, kadangi švietimo ir mokslo politikos rinka nereguliuoja, turėtų šias sritis reformuoti. Be jos to niekas nepadarys. Patobulinimai yra minimi, bet nesimato jokio noro sukurti kito lygio mokslo ir švietimo sistemą.
 
- Kuo paaiškinti valdančiosios daugumos bandymus "išmesti" įvairiausių mokestinių idėjų, kurios tuoj pat atsiimamos. Ar tai interesų skirtumai, nesutarimai, paprasčiausias neišmanymas?
 
- Mokesčių politikoje labiausiai atsispindi partijų politinės--ekonominės nuostatos. Socialdemokratų norui įvesti progresyvinius mokesčius, žinia, priešinasi koalicijos partneriai, kurių elektoratas tokia sistema visiškai nesuinteresuotas. Tada ir prasideda kalbos tik apie turtingųjų apmokestinimą įvedant nekilnojamojo turo mokestį, bet tam prieštarauja ekonominė logika, nes gautos pajamos bus labai mažos, o administravimo išlaidos labai didelės. O problema ta, kad norima surinkti daugiau pajamų, nors jų ir šiaip, augant BVP, surenkama vis daugiau. Biudžetas didėja, o valstybės valdymo išlaidos tai neturėtų augti. Nebent valdininkai patys naujų funkcijų prisikuria, nori daugiau skirstyti. O iš kur imti tuos pinigus? Kiekvienas naujas mokestis žeidžia rinką. Klausimas, kurį sprendžia Vyriausybė -- kurią visuomenės grupę aiškiausiai „nuskriausti“ ir ar tai tinka prie jų ideologijos. Tokiai margai koalicijai nutarti, kurią elektorato dalį galima paaukoti, nėra lengva.
 
O verslui yra blogiausia nežinia. Net jeigu niekas dabar nesikeistų, vis tiek jau yra blogas precedentas, reiškiantis, kad Vyriausybe, kuri kas dieną keičia nuomonę, pasitikėti negalima.
 
- Tai kuris elektoratas bus aukojamas? Gal nauji mokesčiai, kylant BVP, yra labai įžvalgus žvilgsnis į ateitį, kai BVP nebeaugs taip sparčiai ir reikės lopyti biudžetą?
 
- Kai įvedinėjami nauji mokesčiai, tai ir stabdomas ekonomikos augimas, tad toks žingsnis būtų labai neprotingas. Kodėl? Todėl, kad Lietuvos ekonomikos augimas atsitiko dėka tų reformų, kurios padarytos po nepriklausomybės. Visos žiauriai paleistos kainos, atvertos sienos, realiai sukurta rinkos ekonomika, įvykdyti stambūs privatizavimo projektai, įvestas ir stabilizuotas litas -- kiekvienais metais buvo vykdomas didelės įvairių sričių reformos. O dabar jau keleri metai mes nieko nedarome ir judame į priekį buvusio įdirbio inertiškai nešami. A.Kubilius dar bandė mažinti valdymo išlaidas ir stabilizavo fiskalinę Politiką, padėjo pagrindus pensijų reformai. Nuo to laiko jokio kito ambicingo uždavinio ekonomikos politikoje nebuvo. Įvairiausių tyrimų, koncepcijų yra sukurta gausiai, tačiau jomis niekas nenori naudotis. Nėra nei politinės valios, nei noro ką nors daryti. Kažkada iš inercijos tą liepto galą ir privažiuosime.
 
- Kada tas galas? Kokių sukrėtimų galime patirti?
 
- Metai, kiti, gal šią kadenciją ištempsime, manau, kad būtent to ir tikimasi. O paskui pasirodys labai aiškūs negeri ženklai -- tada ir būsime daryti kažkokius sprendimus. Panašiai kaip Slovakija, kuri buvo tiek nusigyvenusi, kad labai ryškiai reformavosi ir dabar yra nauja žvaigždė.
 
O ekonominė politika yra tik vienas veiksnys, veikiantis rinką -- net ir esant nepalankiai padėčiai, gyvenimas dėl to nesustoja. Tačiau yra išorinių veiksnių, kurių mes nevaldome -- padėtis užsienio rinkose, valiutų kursų svyravimai, naftos kainos. Jei visa tai mums sukristų nepalankiai, tai galime turėti labai liūdną padėtį. Apie sukrėtimo mastus kalbant skaičiais, šie gal ir neatrodo dideli, tačiau iš tikrųjų juk už jų slepiasi konkretūs žmonės. Jų verslas, pajamos, gyvenimai. Mažėjant BVP augimui, kažkas išvažiuos, išveš kapitalą, išsiųs vaikus į užsienius, kažkas neturės darbo. Už tų skaičiukų slepiasi tūkstančiai žmonių, kurių gyvenimas priklauso kartais nuo vieno -- kitąkart kvailo -- biurokrato lengva ranka pasirašyto sprendimo. Pažiūrėkite, kiek yra taisoma įstatymų? Kai mes sakome įstatymų leidėjams, kad jų priimami teisės aktai prieštaraus Konstitucijai ar kitiems įstatymams, tai mums atrėžia, kad kai Konstitucinis Teismas apie tai pasakys, tai jie pataisys klaidas. Baisu, kad politikai, Vyriausybė negalvoja, kad už skaičiukų yra žmonės, jų likimai.
 
- LLRI ragina perdaug nesusitelkti į euro įvedimą, nes turime daug rimtesnių -- darbo jėgos migracijos, investicijų trūkumo ir kitų -- problemų, kurių nesusitvarkę sunkiai išsikrapštysime iš ES provincijos statuso.
 
- Provincialumas pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių. Dabar jau esame ES nariai ir lygiai taip pat kaip ir kitos šalys formuojame bendrą politiką. Neteko Girdėti, kad Lietuva būtų pareiškusi kokią nors poziciją, prieš tai nesuderinusi su įtakingiausiomis ES narėmis. Reiškia Lietuva nėra linkusi netapti provincija, reikšti savo nuomonę, ginti savo interesą. Aišku, kyla klausimas, ar Lietuva tų interesų turi. Puikus pavyzdys, derybos dėl cukraus kvotų. Valstybė atstovauja cukrinių runkelių augintojams, o ne cukraus valgytojams, t.y. visiems Lietuvos gyventojams. Tai labai aiškiai parodo, koks Lietuvos interesas -- valstybės interesu tapo atskiros interesų grupės interesas.
 
Kol ES neturime savo pozicijos, neprotestuojame, nesiginčijame, tol į mus taip ir žiūrės -- kaip į provinciją. Materialūs dalykai, investicijos ateina vėliau. O, tarkime, apie estus, kurie derybose su ES buvo “ išsišokėliais” , sužinojo visi. O mes vis keliaujame žingsnis po žingsnio, kad tik kam nepakenktume, kad būtume tokie, kaip visi, todėl toli gražu ne pirmosiose vietose ir esame. Ekonomika eina po mentaliteto.
 
- Kalbama, kad apie penktadalį ekonomikos sukasi šešėlyje. Ar tokia padėtis tragiška, ką daryti, kad taip nebūtų?
 
- Europoje tikrai nesame labiausiai "šešėliuota" valstybė, nes Pietų Europoje tie šešėliai kur kas ilgesni. Šis reiškinys blogas, nes kenkia legaliam verslui bei visiems mokesčių mokėtojams, nes valstybė, norėdama susirinkti reikalingus pinigus, didina tarifus tiems, kurie moka.
 
Tačiau šešėlinė ekonomika yra ir tam tikras socialinis amortizatorius. Žmonės, kurie neranda užsiėmimo legalioje rinkoje, bent jau išsilaiko, vis tiek moka bent dalį mokesčių. Ir neprašo pašalpų (bent jau ne visi).
 
Reikėtų kovoti su priežastimis, o ne pasekmėmis: jeigu akcizai per aukšti, tai bus vežama prekė be akcizų ir pan. Mokesčių administravimo priemonėmis, kurios numatytos Vyriausybės programoje, galima pasiekti labai nedaug. Reikia mažinti mokesčių naštą, biurokratijos aparatą. Tai, kas stumia verslą į šešėlį.
 
- Premjeras aiškina, kad didžiausia kliūtis euro įvedimui bus infliacija, kurios pagrindinė priežastis naftos žaliavos brangimas, kuris nuo mūsų nepriklauso.
 
- Ne, ne visai taip. Infliacijos kriterijus -- nėra fiksuotas absoliutus dydis. Tai yra trijų šalių turinčių mažiausią infliaciją vidurkis plius 1.5 procento. Tačiau tos šalys, reikia manyti, taip pat naudoja naftą. Tad naftos faktorius veikia infliaciją, bet visose šalyse.
 
Kitas dalykas, naftos kainos neįtakoja infliacijos taip stipriai kaip atrodytų. Jos kaina Lietuvoje kilo daugiau negu infliacija, nes ją riboja konkurencija. Dalį kaštų amortizuoja įmonės -- pelno ar plėtros sąskaita, atsižvelgdamos į gyventojų perkamąją galią.
 
Veiksnys, kuris labai veikia infliaciją, yra Vyriausybės politika. Ji, leisdama sau išlaidauti ir turėti deficitinį biudžetą, suka infliaciją didindama socialines išmokas, įvairias subsidijas.
 
- Galite apibendrinti: esame laisvos rinkos šalis ar ekonominių grupių ar klanų valdoma valstybė?
 
- Tai, kad dominuoja privati nuosavybė, dauguma kainų yra laisvos, egzistuoja liberali užsienio prekyba, yra rinkos požymiai. Tačiau intervencionizmo dar yra labai daug ir pastaraisiais metais vis daugėja. Rafinuotomis, paslėptomis formomis. Atskirų ekonomikos šakų subsidijavimas yra ne laisva rinka, o socialinė--ekonominė inžinerija, kuria užsiima Vyriausybė, norinti matyti rinką vienokią ar kitokią. Tai būtų normalu, jei valstybė būtų privati įmonė. Tačiau dabar atskiros šakos proteguojamos mokesčių mokėtojų pinigais.