Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Žemės ūkis be valdžios įsikišimo

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-06-30
Komentaras, "Laiko balsas" 2000 Nr.7
Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties žemės ūkio reformos metų rezultatai - iškreipti santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla. Jau tapo akivaizdu, kad valstybė visiškai nepajėgi vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones. Taip pat aišku, jog vykdyta žemės ūkio paramos politika yra ne tik netinkama dėl bendro finansinių išteklių trūkumo, bet ir iš esmės ydinga.
 
Žemės ūkis dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Tačiau toks požiūris yra klaidingas ir žemės ūkio politiką būtina reformuoti, suteikiant kuo daugiau erdvės rinkos funkcionavimui.
 
Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių – gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų – pašalinimas turėtų eilę teigiamų pasekmių. Tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai plėtojamos, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol “prioritetinių” žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai.
 
Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas paskatintų atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyvius kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su nuomone, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti.
 
Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsidirbti iš žemės ūkio ar kitokios veiklos. Tokiais atvejais gali būti teikiama valstybės parama, tačiau socialinės politikos tikslai turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu.
 
Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija, taigi ir ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimas, įmanomas tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tam būtina panaikinti žemės ūkio paramos priemones bei pagerinti bendras verslo sąlygas.