Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Žengsim pirmyn ar trypčiosim vietoj?

2000-12-30
Redakcinis, "Laisvoji rinka" 2000 Nr. 6
Lietuvos žmonės atidžiai stebi pirmuosius naujosios Vyriausybės žingsnius. Vyriausybės programoje numatyta daug darbų, kurie įtvirtintų Lietuvos žmonėms laisvę veikti ir kurti gerovę. Numatoma tęsti jau pradėtas reformas bei inicijuoti seniai pribrendusius, bet iki šiol vis atidėliotus pokyčius. Svarbiausia, kad ketinimai neliktų tik popieriuje. O taip gali atsitikti, kadangi programoje trūksta aiškumo, kada kas bus padaryta. Kai kurių darbų terminai visai nenurodyti, kitur tradiciškai pažymėta, kad programos nuostatos bus įgyvendinamos “laipsniškai”. Veiksmų kryptys ir priemonės yra žinomos – belieka greitai, kryptingai ir ryžtingai jas įgyvendinti. Daugelio darbų galima ir būtina imtis nedelsiant. Taigi, kokie turi būti pirmieji Vyriausybės veiksmai?
 
Vienas svarbiausių ir skubiausių uždavinių – biudžeto tvirtinimas. Didžiausias iššūkis Vyriausybei – biudžeto sandaros problema, kuri egzistuoja tiek, kiek nepriklausomas Lietuvos valstybės biudžetas, ir kurios iki šiol nepavyko išspręsti nė vienai valdžiai. Nepaisant ankstesnės Vyriausybės įtvirtinto strateginio planavimo principo, valstybės išlaidos nėra planuojamos tikslingai. Finansuojamos ne konkrečios programos ir tikslai, kurių siekiama mokesčių mokėtojų pinigais, o tos sritys ir institucijos, kurios yra tradiciškai išlaikomos iš biudžeto. Nors iš esmės pakeisti biudžeto sandaros principų nepavyks dėl laiko stokos, svarbu bent jau užtikrinti, kad biudžeto išlaidos nebūtų didinamos, kad būtų atsisakyta išlaidų neaiškiems tikslams ir siaurų interesų grupėms, kad būtų atsisakyta valstybės investicijų, kurios savo esme nėra investicijos, nes niekada neduos grąžos, ir valstybės garantijų, kurios nėra garantijos, o tik į kitus metus nukeltos išlaidos.
 
Nė viena vyriausybė iki šiol nepasimokė ir iš privatizavimo procesą lydinčių klaidų ir skandalų, kai neaiškūs privatizavimo būdai ir plačios privatizavimo vykdytojų teisės, turėjusios suteikti “lankstumo” privatizavimui, skatino privatizavimo neefektyvumą, pavertė jį korupcijos židiniu. Privatizavimo potencialas vis dar didelis, taigi naujoji valdžia privalo užtikrinti, kad jis būtų vykdomas aiškiai ir skaidriai, t.y. per vertybinių popierių biržą, atsisakant neaiškių konkursų, tiesioginių derybų ir užkulisinių sandėrių.
 
Skaidresnis ir efektyvesnis turi tapti ir privatizavimo įplaukų naudojimas. Jas reikia skirti tik privatizavimo procesui, gyventojų indėlių grąžinimui ir pensijų reformai – perėjimui nuo einamųjų įmokų–einamosioms išmokoms prie kaupiamųjų fondų. Pastarasis lėšų panaudojimas yra ekonomiškai efektyviausias, nes mažintų valstybės įsipareigojimus, be kita ko garantuodamas, kad privatizavimo įplaukos neliktų valstybės kišenėje, o būtų perduotos žmonėms. Be to, privatizavimo įplaukos yra bene vienintelis realus šaltinis finansuoti išėjimą iš valstybinio socialinio draudimo, kuris pareikalaus nemažai lėšų. Indėlių kompensavimas, savo ruožtu, yra įsipareigojimas žmonėms ir jį reikia vykdyti. Ydingiausia lėšas skirti ekonominėms skatinimo programoms. Nors tai ir vadinama programų vardu, pinigai nukeliauja ne kam kitam, bet atskiroms įmonėms ar jų vykdomiems projektams, o kadangi visų paremti neįmanoma, lėšos skiriamos išrinktiesiems pagal nežinomus kriterijus.
 
Bene labiausiai žmonių laukiamas naujosios Vyriausybės žingsnis yra žadėtas mokesčių naštos mažinimas. Tačiau pradėti reikėtų ne nuo išimčių taikymo, kaip jau yra numačiusi Vyriausybė, bet nuo atskirų mokesčių tarifų mažinimo ir nuostolingų, neefektyvių mokesčių panaikinimo. Kai mokesčiai mažinami atskiroms verslo rūšims ar paslaugoms, pažeidžiamas vienodų galimybių visiems rinkos dalyviams principas. Deja, ir naujoji Vyriausybė nesiryžta nedelsdama panaikinti pelno mokesčio, kurio didžiausia problema – ne tarifo dydis, bet sunkus administravimas, sukeliantis daugybę ginčų, reikalaujantis nuolatinių išaiškinimų, begalinio taisyklių tobulinimo. Kaip ir anksčiau, baiminamasi, kad pelno mokesčio panaikinimas sumažins biudžeto įplaukas. Čia verta paminėti Estiją, kur atsisakius pelno mokesčio pajamos iš dividendų apmokestinimo tapo tris kartus didesnės, negu buvo surenkama iš pelno mokesčio. Sveikintinas sprendimas keisti kelių mokesčio principą, nes jo dabartinis skaičiavimas nuo įmonių apyvartos yra nepagrįstas ir neteisingas. Kelių mokestis turėtų apmokestinti infrastruktūrą priklausomai nuo to, kiek ja yra naudojamasi. Taip pat būtina nedelsiant atsisakyti ydingų turto mokesčių – įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto, paveldimo ir dovanojamo turto bei žemės mokesčių. Jų našta, ypač netiesioginė, yra didelė, administravimas brangus, o įplaukos į biudžetą – menkos.
 
Tarp skubiausių Vyriausybės darbų turi būti įrašytas ir biurokratijos galių mažinimas. Būtina apriboti kontroliuojančių institucijų galias bausti verslo subjektus, iki minimumo sumažinti baudų dydį, panaikinti tokį ekonominei logikai prieštaraujantį reliktą kaip baudas nuo apyvartos, taip pat baudų išieškojimą ne ginčo tvarka. Baudos turi drausminti, o ne žlugdyti verslą. Administracinės baudos turi būti skiriamos tik išskirtiniais atvejais, kai nebepadeda kitos drausminančios priemonės, tokios kaip įspėjimai, reikalavimai pateikti informaciją ir kita. Apskritai didesni pažeidimai turi būti nustatomi tik teismo keliu, taip pat tik teismas turi skirti dideles baudas.
 
Įgyvendinimo laukia daugelis patvirtintų Saulėtekio pasiūlymų pažaboti biurokratiją, kuri dabar atitraukia žmonių pastangas nuo jų pagrindinės veiklos, pavergia juos, versdama tarnauti valdžios reguliavimams ir įsakymams. Visų pirma reikia atsisakyti privalomų transporto važtaraščių, archaiškos darbo laiko kontrolės žiniaraščių pagalba, automatiškai pripažinti ES šalių išduodamus prekių kokybės sertifikatus, supaprastinti įmonių įregistravimo ir išregistravimo tvarką, įmonių atskaitomybę Sodrai, Mokesčių inspekcijai ir Statistikos departamentui.
 
Vyriausybės programa numato pakankamai išsamias ir konkrečias priemones darbo santykių liberalizavimui. Nepagrįsti suvaržymai taikomi sutarčių sudarymui. Šiuo metu negalima sudaryti sutarties su užsieniečiu, apribojimai taikomi sutartims dėl nepilnos darbo dienos. Reikėtų panaikinti, ar bent jau sumažinti, privalomą minimalų darbo užmokestį, kurio skaudžios pasekmės pirmiausia užgriūva kaip tik tuos, kuriems norima padėti. Mažą ar didelį atlyginimą darbdaviai moka ne dėl to, kad taip nustato vyriausybė, o dėl to, kad taip susitarė su darbuotoju. Darbdavys samdo darbuotoją tik tuomet, kai darbuotojo sukurtą vertę jis vertina labiau už jam sumokėtą atlyginimą (ir su tuo susijusius mokesčius). Kuomet uždraudžiama mokėti mažiau už tam tikrą lygį, tie, kuriems darbdaviai negalės tiek mokėti, bus arba atleisti, arba taps nuo darbo inspekcijos besislepiančiais “nelegalais”. Gal iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti paradoksaliai, bet tam, kad žmonės turėtų darbo, taip pat reikia naikinti kliūtis darbuotojų atleidimui iš darbo. Šiuo metu susidarė tokia situacija, jog verslininkai nesiryžta investuoti ir kurti naujų darbo vietų tik todėl, kad verslo planui nepasisekus jiems teks atleisti darbuotojus, o tai Lietuvoje padaryti yra be galo sunku ir brangu.
 
Vyriausybės veiklos kryptį ir sėkmę nulems tai, kurių darbų bus imtasi nedelsiant, o kurie bus nustumti į šalį ir pamiršti. Nuo to priklausys ir visų mūsų galimybės kurti geresnį gyvenimą. Vyriausybė paskelbė pirmųjų 100 dienų veiklos priemonių planą. Nors jame numatyta skubiai atlikti nemažai reikalingų darbų, pvz. panaikinti tabako reklamos draudimą, kapitalo prieaugio apmokestinimą, pripažinti Europos Sąjungos išduotus prekių sertifikatus, supaprastinti žemės įsigijimo tvarką, daugybė neatidėliotinų veiksmų jame vis dėlto neatspindėta. Akivaizdu, kad kuo labiau jie bus atidėliojami, tuo mažiau laiko liks juos įgyvendinti, tuo ilgiau lauksime teigiamų permainų. Ir vėl palikus svarbiausius darbus paskutiniams mėnesiams, bus dirbama paskubomis, priimami nepagrįsti sprendimai, nebus išvengta klaidų. Blogiausia, kad ir vėl bus prarastas ne tik laikas, bet ir žmonių pasitikėjimas ir galimybės.