Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Kandidatų į Prezidentus programų lyginamoji analizė: ekonomikos matmuo

dr. Remigijus Šimašius, LLRI vyresnysis ekspertas
2002-12-19
Pranešimo tezės TSPMI seminare "Prezidento rinkimai 2002: kandidatų įvairovė ir programų panašumas", Vilnius
Ekonominių problemų spektras
 
Tai, kas paprastai būna įvardijama kaip rinkiminių programų „ekonominė dalis“ (apimanti privatizavimą, mokesčius, ekonominės veiklos reguliavimą), dažnai yra tik dalis visų ekonominių nuostatų. Ekonomika nėra kažkokia sritis šalia kultūros, socialinės apsaugos ar aplinkosaugos. Ekonominiai santykiai yra tam tikras santykių tipas, kuris gali pasireikšti bet kurioje srityje. Pirmas klausimas, į kurį atsako kiekvienas apie ekonomiką kalbantis politikas yra tas, ar apskritai yra pripažįstami ekonominiai santykiai vienoje ar kitoje žmogaus veiklos srityje. Taigi, kalbant apie ekonominį matmenį negalima užmiršti ir tų sričių, kurios nėra išimtinai ir grynai „politinės“, o taip pat kandidatų bendro požiūrio į visuomenę, o tuo pačiu – ir ekonominius santykius.
 
Prezidento galios priimant ekonominės politikos sprendimus
 
Kalbant apie programos vertinimą labai svarbu yra įvertinti, ar programa yra adekvati institucijai. Šiuo atveju mums tenka pažvelgti į tai, kokias galias prezidentas turi ekonominės politikos sprendimuose ir ar programiniai pažadai adekvačiai įvertina šias galias.
 
Paprastas žvilgsnis į prezidento kompetencijos ribas leidžia teigti, jog prezidento galios savarankiškai priimti ekonominės politikos sprendimus yra labai ribotos. Prezidento įtaka ekonominės politikos sprendimams pasireiškia šiais būdais:
 
1) dalyvavimas formuojant vyriausybę;
2) įstatymų leidybos iniciatyvos teisė;
3) veto teisė priimant įstatymus;
4) moralinis/politinis autoritetas, skatinantis priimti vienus ar kitus sprendimus.
 
Taigi, visa, ką gali padaryti prezidentas – prisidėti prie ekonominės politikos sprendimų, arba tapti vienu iš tų asmenų (dažniausiai – ne pagrindinių), kurie dalyvauja šiuos sprendimus priimant.
 
Programų formos skirtumai ir iš to išplaukiantys lyginimo keblumai
 
Vertinti programas bet kuriuo lyginamuoju aspektu yra sudėtinga vien todėl, kad labai skiriasi jų forma. Sunku palyginti puslapio dydžio Vytenio Andriukaičio ar Kazimiros Prunskienės programas su, gerokai detalesnėmis Valdo Adamkaus, Artūro Paulausko, Rolando Pakso, Eugenijaus Gentvilo. Populiarusis Vytautas Šerėnas, beje, visai nepateikia savo programos.
 
Programų retorika ir iš to išplaukiantys lyginimo keblumai
 
Programų lyginimas keblus yra ir todėl, kad visi kandidatai orientuojasi į kalbą, kuri yra suprantama rinkėjui, ir nuostatas, kurios yra artimos rinkėjui. Dėl to visuomet nukenčia tikslumas ir adekvačiai įvertinti iš esmės tampa įmanoma tik bendrą programos kryptį, bet ne konkrečius veiksmus. Tokia programų orientacija, beje, yra gana logiška atsižvelgiant į Prezidento kompetenciją, dėl kurios būtent bendra vertybinė orientacija ir jos pagrindinių nuostatų įvardinimas yra pagrindinis programos akcentas.
 
Ekonominės nuostatos – nuomonių spektras
 
Ekonominių nuostatų spektras yra gana platus: pasirinkti galima iš „vadovėlinės“ kairiosios ideologijos, nuosaikiai dešiniosios ideologijos ir amorfiškų nuostatų, kurios bando paimti visa, kas „geriausia“ iš visur.
 
Ekonominė kairė
 
Šioje pusėje neabejotinas lyderis (programine prasme) yra Vytenis Povilas Andriukaitis. Jo pateiktą programą, kurioje koncentruota forma pateikiami pagrindiniai kairiosios pakraipos postulatai, šiek tiek pritaikyti Lietuvos aktualijoms, geriausiai apibendrina šis programos teiginys: „Mano, kaip socialdemokrato, principas: jaunas padeda senam, turtingas – neturtingam, dirbantysis – bedarbiui, sveikas – ligotam, kad visi kartu kurtume teisingesnę Lietuvą“. Kitaip tariant, siekiama perskirstyti vardan „teisingumo“.
 
Ekonominė dešinė
 
Dešiniąją ekonominę doktriną geriausiai atspindi Eugenijaus Gentvilo programa, kurioje randame štai tokias nuostatas: „Negalima leisti valdžiai tvarkyti mūsų gyvenimus ir spręsti už mus be mūsų valios.“ „Kuo daugiau sąžiningai uždirbtų pinigų liks mūsų kišenėse, tuo turtingesni būsime, tuo tikslingiau juos išleisime.“ Bendra ekonominė nuostata – atvira ir minimaliai valdiškais reguliavimais suvaržyta ekonomika. Konkrečios siūlomos ekonominės priemonės – draudiminė medicina, mokesčių mažinimas, pasirinkimo laisvė visuose švietimo lygmenyse, socialinės paramos teikimas per nevyriausybines organizacijas.
 
Prie dešiniosios pakraipos programų priskirtina ir Valdo Adamkaus programa. Pastaroji gali pasirodyti gerokai nuosaikesnė už Eugenijaus Gentvilo programą, bet didžia dalimi tai yra dėl to, kad pati programa išsamesnė ir kai kur detalesnė, ne tokia abstrakti. Nors čia pateikiama nemažai aktyvios valstybės nuostatų - skatinti verslą, konsultuoti, ypatingą dėmesį kreipti žinių ekonomikai, tačiau akcentuojamas palankios verslo aplinkos sudarymas – skaidrios ūkininkavimo taisyklės, biurokratinių suvaržymų mažinimas, judri darbo rinka, subalansuota ir stabili mokesčių sistema. Didžiausias programos akcentas – vidaus reformos. Labai akcentuojama mokslo ir žinių ekonomikos plėtra, moderni socialinė politika. Veiklios visuomenės kūrimas yra įvardijamas kaip kertinis uždavinys. Saulėlydžio ir saulėtekio programos nurodomos kaip esminės valstybės valdymo reformos uždaviniai.
 
„Centrizmas“
 
Šioje nišoje galime aptikti beveik visus likusius kandidatus: Rolandą Paksą, Artūrą Paulauską, Kęstutį Glavecką, Kazimirą Prunskienę. Šiose programose orientuojamasi į maksimaliai platų žmonių ratą, programos nuostatomis niekas „neįžeidžiamas“.
 
Artūro Paulausko programos pagrindinis akcentas – valdžios darbas, veikla turi būti grindžiama atsakingumu ir atskaitingumu žmonėms, viešumu, skaidrumu, atsakomybe. Konkrečios nuostatos yra tiek dešiniosios („Plačiau taikyti lanksčias darbo organizavimo formas (ne visą darbo dieną, darbą namuose)“, tiek kairiosios („Sumažinti fizinių asmenų pajamų mokestį mažai uždirbantiems asmenims“ (progresyviniai mokesčiai); „Natūralių monopolijų objektai turi būti privatizuojami tik iš dalies, o valstybei ar savivaldybei užtikrinti galimybę juos kontroliuoti“). Programa yra gal net santykinai solidžiausia, geriausiai nušlifuota iš visos šios grupės: populistinės nuostatos yra santykinai nuosaikios, prieštaringumai – apšlifuoti, tikslai papildomi konkrečiomis priemonėmis, kaip juos pasiekti.
 
Konkretūs pasiūlymai: a) ekonominės politikos prioritetas yra smulkaus ir vidutinio verslo plėtra; b) norminių aktų, skatinančių verslo iniciatyvą, tobulinimas, užkirtimas sąlygų valdininkų diktatui, nepagrįstoms ir neekvivalentiškoms baudoms; c) kiekvienų metų pabaigoje turi būti pateikiama vieša ir visiems gyventojams suprantama valstybės biudžeto lėšų panaudojimo ataskaita, kurioje atsispindėtų biudžeto lėšų panaudojimo efektyvumas ir kiekvienoje srityje gauti konkretūs rezultatai; d) sumažinti verslą kontroliuojančių organizacijų, aiškiai apibrėžti jų įgaliojimus ir atsakomybę už neteisėtus veiksmus, jas orientuoti į prevenciją, o ne į sankcijas. Užtikrinti viešųjų pirkimų ir privatizavimo proceso viešumą ir skaidrumą, žmonėms suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie privatizavimo lėšų panaudojimą; e) prailginti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą už ekonominius-finansinius nusikaltimus; f) sumažinti fizinių asmenų pajamų mokestį mažai uždirbantiems žmonėms (progresyviniai mokesčiai); g) taikyti lanksčias darbo organizavimo formas; h) užtikrinti, kad nauji mokesčiai ar jų pakeitimai įsigaliotų tik nuo kitų finansinių metų, apie tai paskelbus „Valstybės žiniose“ ne vėliau kaip prieš tris mėnesius.
 
Rolando Pakso programoje galima sutikti nuosaikaus dešinumo: „nedarbo mažinimą lemia pirmiausia verslo liberalizavimas“; „pinigai seka paskui žmogų – pagrindinis privalomojo sveikatos draudimo principas“, pasisakoma už supaprastintą licencijavimą ir bankrotą. Tačiau daugiau yra kairuoliškų nuostatų: „svarbiausi Lietuvos ūkiui sprendimai turi būti pragmatiški, nesvarbu, ar idėjos turėtų dešiniosios ar kairiosios ideologijos atspalvį“; „valstybė privalo uždirbti, o ne taupyti“; „Lietuvos žemės ūkis – ne socialinės rūpybos sritis, o strateginė Lietuvos ateities dalis“; „valstybės įstaigų valdymas turi tapti toks, kad būtų verslo vadybos etalonas“, pasisakoma už paramą smulkiam verslui ir atskiroms sritims (vežėjams, informacinėms technologijoms, telekomunikacijoms, biotechnologijoms).
 
Kęstučio Glavecko programa persmelkta tokiomis sąvokomis, kaip „subalansuotumas“, „socialiai apdraustos reformos“, „socialiniai saugikliai“. Tačiau galima išskirti ir labai konkrečia dešinės pakraipos nuostatą, kad “prezidentas turi vetuoti bet kokį įstatymo projektą, didinantį bendrąją mokesčių naštą ar bandantį pradėti taikyti naują mokesčių tvarką kalendorinių metų viduryje”. Yra ir vienas kitam prieštaraujančių tezių, kaip kad: “importo tarifus mažinti, pigesnei vartojimo rinkai”, bet “vidaus rinkai apsaugoti taikyti netarifines priemones”.
 
Kazimiros Prunskienės programoje galima paminėti tokias dešinės pakraipos nuostatas, kaip, pavyzdžiui, „valstybės prioritetas ekonomikos srityje yra palankių ir stabilių sąlygų verslo plėtrai sudarymas“; „būtina maksimaliai greitai užbaigti žemės nuosavybės atkūrimo darbus, suteikti galimybę juridiniams asmenims įsigyti žemės“; „svarbiausias uždavinys – stabilizuoti ir mažinti mokesčius“, tačiau yra ir kairuoliškų nuostatų: „Ypač svarbu, kad pagal tarptautinius įsipareigojimus vietinė rinka būtų apsaugota, o lietuviškos produkcijos eksportas – plėtojamas“. Programa yra per daug abstrakti, kad būtų galima tiksliai įvertinti jos nuostatas.
 
„Užribis“
 
Pirmiausia būtina pasakyti, kad ne visoms programoms, kurios nepaminėtos prieš tai, vienodai tinka „užribio“ pavadinimas, tačiau būtent ši sąvoka geriausiai nusako daugelio likusių programų esmę. Jei „centristinėse“ programose niekas neįžeidžiamas, tai šios grupės programose atvirai pasisakoma prieš ponus, biurokratus, ypač aštriai – prieš valdančiuosius. Labiau akcentuojamos blogybės, nei jų panaikinimo būdai (pavyzdžiui, V. Šustausko programoje vartojamas gatvės stilius o klausiamųjų sakinių nemažiau nei teiginių). Užribio programose galima sutikti kuo įvairiausių nuostatų – tiek apie tvirtą ranką, tiek apie visišką demokratiją (kuomet netgi pati programa laikoma nesvarbi, koreguotina pagal vėlesnius liaudies poreikius), tiek apie tai, kad svarbiausia yra žmogaus laisvė, tiek apie tai, jog valdžia turi pasirūpinti viskuo. Šioms programoms akivaizdžiai trūksta adekvatumo.
 
Pabaigai
 
Nors programos ir nėra labai detalios, tai yra logiška vien dėl prezidento kompetencijos. Kita vertus, gana akivaizdu, kad dauguma kandidatų į programą žiūri kaip į tam tikrą būtiną priedermę, tačiau rinkėjų nebando pavilioti nuorodomis į savo programą, todėl ir daugiau dėmesio skiria savo įvaizdžiui nei programoms.
 
Rinkėjai turi gana platų pasirinkimą tarp kandidatų, turinčių labai skirtingą požiūrį į ekonominę politiką (beje, vykdant praktinius veiksmus šie skirtumai, kaip rodo praktika, labai sumažėja).
 
Rinkos mechanizmų suvokimo ir rimto ekonominių veiksnių įvertinimo daugeliui kandidatų vis dėlto trūksta. Nors žmogus programose atsiduria labai svarbioje vietoje, vis dar neretai įsivaizduojama, kad nuo rinkimų priklauso, kokie bus ekonominiai santykiai ir kokia bus žmonių ekonominė motyvacija. Tačiau „ekonomiškiausia“ programa būtų ta, kurioje būtų mažiausiai priemonių, kaip valstybė aktyviai dalyvauja visuomenės veikloje, o ypač versle, o pagrindinis dėmesys būtų sutelktas į žmogaus veiklos „depolitizavimą“.