Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos užsienio prekybos politikos vertinimas

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-04-14
Pranešimas LLRI seminare “Valdžios ir verslo metamorfozės”, Vilnius
 
Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo "nekokybiškų", o gamintojus - nuo "neteisingai" konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų "spręsti" prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų "problemų" atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs "gražiausia ekonomikos mokslo idėja".
 
Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau, nei kitos šalies įmonės. Tačiau net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui. Vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių - technologija - yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.
 
Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti, išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susiję tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas - didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.
 
Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės. Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartis su dauguma Europos šalių, jau keletą metų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nustatančioje tarptautinės prekybos normas ir prižiūrinčioje jų vykdymą. Šiuo metu laisvai prekiaujama didele dalimi prekių ir paslaugų, Lietuvoje taikomų importo muitų aritmetinis vidurkis, neįskaitant prekybos žemės ūkio produktais, yra mažesnis nei 3 proc. Santykinai liberalus prekybos režimas sąlygojo sparčiai augantį prekių ir paslaugų pasirinkimą. Visuotinai pripažįstama, jog būtent užsienio prekybos liberalizavimas turėjo esminį poveikį šalies ūkio plėtrai.
 
Tačiau pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas - padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių eikvojimas. Tiesa, tai kurį laiką yra naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti savo veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau tokia parama ir apsaugomai įmonei galiausiai taip pat yra nenaudinga, nes sukuria klaidingus lūkesčius, jog prekes verta gaminti, net jei jos nėra konkurencingos. Anksčiau ar vėliau už tai tenka mokėti pačiai įmonei ir patiriama vėliau žala yra didesnė už prisitaikymo kainą, kurią įmonė sumokėtų reorganizuodama savo veiklą orientuojantis į rinką. Tuo tarpu už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei ši produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos.
 
Blogiausia, kad sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos taisyklių priimami orientuojantis į garsiausiai besiskundžiančius ir geriausiai organizuotus. Užsienio prekybos formavimo procesas yra uždaras ir privilegijuoja kai kuriuos vietinius gamintojus vartotojų ir perdirbėjų sąskaita. Formuojant užsienio prekybos taisykles, vartotojų interesai dažnai būna ignoruojami.
 
Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kiti išoriniai veiksniai. Atrodo, jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, numatyti laisvosios prekybos sutartyse bei stojimo į PPO susitarimuose, importo muitai jau būtų gerokai išaugę. Beje, dažnai patys Lietuvos derybininkai pamiršta, jog Lietuvos narystė PPO svarbi ne dėl politinio prestižo, bet pirmiausia dėl pagrindinės šios organizacijos paskirties - tarptautinės prekybos liberalizavimo.
 
LLRI siūlymai
 
Vyriausybės formuojama ir vykdoma prekybos politika turi atspindėti visos šalies gyventojų, o ne siaurų grupių interesus. Laisvosios prekybos principo laikymasis suteikia didžiausią naudą visam šalies ūkiui, net ir žmonėms, dirbantiems įmonėse, kurios laikinai nėra pajėgios konkuruoti su įvežama produkcija. Todėl būtina instituciškai įtvirtinti vartotojų interesų atstovavimą bei sumažinti galios asimetriją tarp laisvosios prekybos šalininkų ir oponentų. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas tada, kai prekybos politiką formuojančios institucijos yra atskaitingos visuomenei, nepriklausomos nuo atskirų interesų grupių ar joms tarpininkaujančių išrinktų politikų, o jų veikla ir priimamų sprendimų procedūros yra skaidrios.
 
Minėtus tikslus galima būtų įgyvendinti taikant žemiau išdėstytas konkrečias prekybos politikos formavimo priemones.
 
(1) Tarifiniai ir netarifiniai apribojimai Lietuvos užsienio prekybai turi būti šalinami, nes laisva prekyba yra naudinga visiems šalies gyventojams ir skatina gerovės augimą. Prekyboje su ES reikia siekti susiderėti dėl abipusio tarifinių kliūčių prekybai žemės ūkio produktais pašalinimo, prekybos apsaugos priemonių, pvz. ES keliamų antidempingo bylų, galimybės panaikinimo, sukurti teisines sąlygas sertifikavimo infrastruktūrai Lietuvoje, kurios funkcionavimas pašalintų šiuo metu ES nepripažįstamų produktų kokybės standartų sukuriamus netarifinius barjerus. Šie siūlymai suteiktų daugiau galimybių Lietuvos verslui užsienyje ir visiškai atitinka politinius Lietuvos integracijos prioritetus.
 
(2) Turi būti privaloma įvertinti ir pateikti viešai kiekvienos siūlomos užsienio prekybos apribojimo priemonės naudą ir kaštus visam šalies ūkiui ir atskiroms grupėms. Šios priemonės turi apimti ne tik tarifinius barjerus (muitų mokesčius), bet ir įvairius netarifinius barjerus (antidempingo bylas, apsaugos priemones, sertifikavimą, prekių standartų taikymą, fitosanitarinių bei veterinarinių normų taikymą ir pan.). Laisvosios prekybos nauda šalies gerovei yra neginčijama, nors dar ir daugelio nesuvokiama Lietuvoje. Laisva prekyba turi būti taisykle, tuo tarpu bet kokiems nukrypimams nuo jos pateisinti turi būti pateikiamas detalus siūlomų apsaugos priemonių pasekmes įvertinantis pagrindimas.
 
(3) Konkurencijos taryba turi būti įpareigota aktyviai dalyvauti užsienio prekybos politikos formavimo procese ir vetuoti siūlymus, kurie prieštarauja laisvosios prekybos ir rinkos principams. Šiuo metu Konkurencijos taryba turi teisę tik reikšti savo nuomonę, todėl reikia įstatymiškai išplėsti šios institucijos galias. Siūlomi nutarimai vyriausybės svarstymui turi būti teikiami tik su Konkurencijos tarnybos pritarimu. Tuo tarpu šakinės ministerijos gali turėti tik patariamąjį balsą, svarstant jų kompetencijai priklausančius siūlymus.
 
(4) Už užsienio prekybos politikos formavimą atsakinga institucija turi kiekvienais metais viešai skelbti ataskaitas apie užsienio prekybos politiką, taikomas priemones, įvykdytus pakeitimus ir jų iniciatorius.
 
(5) Artimiausiu metu turėtų būti įvertintas ES bendrosios išorės prekybos politikos taisyklių, ypač išorinio muito tarifo, įgyvendinimo Lietuvoje poveikis šalies vartotojams ir kitoms ūkio grupėms. Jo pagrindu turi būti numatytas racionalus ES bendrosios prekybos politikos taisyklių perėmimo planas, kuris iš anksto informuotų verslą apie numatomas prekybos politikos priemones.
 
(6) Tobulinant muitinės veiklą, Muitinės kodekse reikia įtvirtinti asmenų (eksportuotojų, importuotojų, keleivių ir pan.) teises apsaugančius principus. Vienas iš pagrindinių principų - jog asmuo negali būti iš anksto laikomas pažeidėju, jei nustatyta tvarka neįrodoma priešingai. Muitinės kodeksas turi tapti tikrai pagrindiniu muitinės darbą reglamentuojančiu dokumentu, nepaliekant kitiems teisės aktams galios nustatyti papildomas prievoles sieną kertančioms prekėms bei asmenims. Taip pat turi būti taikomas sandorio metodas, nustatant prekės vertę, kai pateikiami tai įrodantys rašytiniai dokumentai. Ypač svarbu keisti muitinės darbo principus, nustatant, kad ne "pajamų plano" vykdymas yra pagrindinis muitinės tikslas, o teisės reikalavimų įgyvendinimas taip, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami privačių subjektų interesai.