Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Partijų programos 2004: santykis su visuomene ir vertybinės nuostatos

dr. Mantas Adomėnas, Pilietinės visuomenės instituto tarptautinių programų direktorius
2004-10-04
 
Pilietinės visuomenės institutas į partijų programas siekė pažvelgė pirmiausia iš visuomenės, iš deklaruojamo santykio su visuomene perspektyvos, o taip pat deklaruojamų vertybių požiūriu.
 
Priešrinkiminę Lietuvos būklę trumpai galima apibūdinti kaip ganėtinai gilią ir visapusišką politikos ir visuomenės, piliečių ir valstybės santykių krizę. Rolando Pakso byla galėjo tapti lietuviškąja Dreyfuso byla, kuri atneštų politikos moralinį apsivalymą ir nuskaidrinimą. Deja, taip neįvyko – netgi atvirkščiai: politikai, politinė sfera, o ir visa valstybė iš jos išėjo demoralizuoti. Laimėję mūšį apkaltos byloje, tradicinės politinės jėgos pralaimėjo karą dėl visuomenės pasitikėjimo. Prie to dar prisidėjo iš paskos sekęs korupcijos skandalas, ir taip atsidūrėme čia, kur ir esame – būtent, visapusiškos krizės akivaizdoje. Dabartinius visuomenės ir politikos santykius apibūdina vis didėjantis susvetimėjimas, pasitikėjimo stoka ir moralinė krizė.
 
1. Partijų santykis su visuomene
 
Ar yra pastangų išeiti iš krizės, priimti jos pamokas, pasiūlyti naują visuomeninę sutartį? Ar partijos nori atnaujinti politiką, daryti ją dialogiškesnę ir atviresnę, atsiverti visuomenei ir įtraukti visuomenę į valstybės valdymą bei jos problemų sprendimą?
 
Priešrinkiminės partijų programos buvo unikali proga pasiūlyti visuomenei naują sutartį, naują moralinį susitarimą, kuris taptų būsimosios politikos ir valstybės raidos atraminiu tašku. Tačiau žvelgiant į rinkimines programas, atrodo, kad partijos neišnaudojo progos rinkimuose sudaryti ilgalaikę moralinę sutartį su visuomene ar bent savo elektoratu, įsipareigoti visuomenei.
 
Tiesa, atnaujinti politiką žada Darbo partija, teigianti, kad “atėjo laikas kokybiškai naujai politikai, naujai valstybės vadybai. Pasitikėjimas valdžia ir pačia valstybe bus sugrąžintas tuojent, kai darbai ne tik nesiskirs nuo politikų žodžių, bet ir bus nuolat įsiklausoma į žmonių balsą…” Tačiau paskaičius programą, matyti, kad jokių “kokybiškai naujų” iniciatyvų nepasiūlyta, o tas įsiklausymas į žmonių balsą tėra deklaruojamas politikos radikalizavimas: Darbo partija ne tik siūlo panaikinti proporcinę Seimo rinkimų sistemą, taip padidindama populistinės, įvaizdžio kūrimu ir brangia politine reklama pagrįstos politikos įsigalėjimą. “Ugdyti pilietinę visuomenę” ji siūlo sumažindama referendumui reikalingų parašų skaičių nuo 300 tūkst. iki 200 tūkst. Taip pat siūloma sumažinti įstatymų leidybos iniciatyvai reikalingų piliečių skaičių (nuo 50 000 iki 30 000), o “jų teikiami įstatymų projektai negalėtų būti atmesti mažiau negu 2/3 balsų nuo bendro visų Seimo narių skaičiaus”. Tai nėra visuomenės įtraukimas į valdymą, o paviršutiniška pilietinės visuomenės imitacija, kuria siekiama radikalizuoti politiką, paversti įstatymų leidybą mažumų įkaite. Siaurų interesų grupės šitaip įgis daugiau svorio įstatymų leidyboje ir sprendimų priėmimo procese. Siekiama mažinti Seimo galias; atiduodant įstatymų leidybos iniciatyvą populistiniam diktatui ir interesų grupėms, imituojamas ryšys su visuomene, kuris gali sugriauti ir pačią demokratinę sistemą.
 
Rolando Pakso apkaltos pamokas nuodugniai išmoko, atrodo, tik to paties Rolando Pakso koalicija “Už tvarką ir teisingumą” – be partinių sąrašų atsisakymo rinkimuose, dviejų Seimo rūmų įvedimo ir referendumui reikalingų parašų kiekio sumažinimo iki 100 000, jos programoje taip pat reikalaujama, kad “Konstitucinio teismo teisėjai būtų renkami” ir kad “būtų numatyta apkaltos aukščiausiems Valstybės pareigūnams apeliacijos tvarka”. Taigi, numatytos visos priemonės Pakso politinei reanimacijai – o tai įvykdžius, bus siekiama išplėsti Prezidento galias, konstituciškai įteisinant “Prezidento Programą, apimančią Prezidento kompetencijai priklausančius valstybės vidaus ir užsienio reikalus” – iš esmės siūloma Lietuvos putinizacijos scenarijus. Programoje nuosekliai didžiąja raide rašomos “Tauta” ir “Valstybė” darniai atitinka prieškario autoritarinių režimų simbolika dvelkiantį liberalų demokratų partijos įvaizdyną.
 
Kaip “nauja sutartis su Lietuva” įvardyta konservatorių politinė programa, kurioje išties nemažai dėmesio skiriama dabartinės krizės ištakų identifikavimui ir receptų, kaip ją išspręsti, pasiūlymui. Konservatoriai kalba apie tai, kad dera “atgaivinti visuomenės pasitikėjimą tradicine europietiška politika užtikrinti visuomenės stabilumą”. “Keliui ‘Į sėkmės Lietuvą’ reikalinga nauja mūsų visų sutartis su Lietuva”. Tuo tikslu reikalinga sukurti stiprią valstybę, kuri būtų ne tik “naktinis sargas, bet ir moralinis autoritetas”. O stiprios valstybės atsiradimas siejamas su stiprios visuomenės formavimu. Konservatoriai taip pat įsipareigoja savo tikslų programą “aptarti ir dėl jų susitarti su įvairiomis pilietinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis, Lietuvos gyventojais”. Taigi, deklaruojamas įsipareigojimas užmegzti dialogą su visuomene ir stiprinti visuomenės vaidmenį valstybėje yra visokeriopai girtinas ir daug žadantis.
 
Tačiau pažvelgus į “stiprios visuomenės” kūrimo pasiūlymus praktikoje, matyti, kad konservatoriams būdingas kiek technologizuotas visuomenės traktavimas – ta prasme, kad “stiprios visuomenės” nebuvimą jie išskaido į sudedamąsias dalis – šeima, bendruomenės, mokykla, Bažnyčia ir t.t., – ir siūlo priemones kiekvienam iš šių elementų stiprinti skyriumi, tačiau nemėgina visuomenės sustiprinti didindami jos vaidmenį kaip valstybės valdymo partnerį, plačiau įtraukdami visuomenę į sprendimų formavimą ir jų priežiūrą. Operuojama sociologinėmis kategorijomis, tokiomis kaip “socialinis kapitalas”, “bendruomeniškumas”, tačiau kiek nepakankamai akcentuojamas aktyvaus piliečio vaidmuo, įgalinimas ir atsakomybė. Užtuot pabrėžus lygiavertiškumą ir dialogo su visuomene principą, visuomenės atžvilgiu kartkartėmis paviršiun prasimuša mentoriškas tonas.
 
Liberalų ir Centro Sąjungos programa suvokia visuomenę kaip valstybės klientus, kaip valstybės teikiamų paslaugų gavėjus: ten žadama, kad “valstybės teikiamos paslaugos bus nukreiptos į vartotojus, kiekvieną žmogų vertinant ne kaip pavaldinį, o kaip klietą, kuris už paslaugas atsiskaito sumokėdamas mokesčius į biudžetą”. Ką gi, ir tai jau šis tas – piliečiai bent jau nėra suvokiami kaip infantilai ar pavaldiniai, – tačiau iki piliečio kategorijos jiems dar toli. Visuomenė geriausiu atveju klientas, bet ne partneris; vyrauja klientelistinis santykis su piliečiais.
 
Išskyrus konservatorius, liberalus ir Krikščionių demokratų partiją, partijų programose vyrauja paternalistinis santykis su visuomene. Partijos kalba apie tai, kaip jos “duos” ką nors, “išspręs” tą ar kitą problemą, o ne įtrauks visuomenę į jos sprendimą, su ja konsultuosis ar užmegs dialogą. Daugumoje dabartinių programų dialogu nė nekvepia. Valstybė suvokiama kaip galios aparatas, atpalaiduosiantis visuomenę nuo rūpesčių, nuo poreikio rūpintis valstybės valdymu. Tai ypač būdinga Socialdemokratų ir Naujosios Sąjungos programai; visuomenė joje nėra savarankiška, nėra lygiavertis partneris, o suvokiama kaip paauglys ar senelis, kuriais reikia pasirūpinti, nes jie patys to nesugeba. Netgi pilietinės laikysenos puoselėjimas čia nusakomas imperatyviai, kaip partijos nutarimas ar penkmečio plano rezoliucija: “Lietuvos piliečiai supras savo teises ir pareigas, prisiims atsakomybę už demokratijos stiprinimą…”
 
Daugelyje programų kalbama ir apie e-valdžią, apie viešojo administravimo elektronizavimą, bet niekur neminima e-demokratija, į elektronines ryšio priemones ir internetą nežvelgiama kaip į naujas technologinės pažangos teikiamas galimybes, įgalinančias atsiklausti visuomenės ir ją įtraukti į valstybės valdymą.
 
2. Santykis su vertybėmis
 
Kalbant apie partijų vertybes, galima pastebėti bent kelių tradicinių dešinės partijų programose išaugusį dėmesį vertybėms. Tai galima paminėti kaip naują šių rinkimų bruožą.
 
Vertybių požiūriu pagirtina nuodugni ir nuosekli krikdemų programa, pagrįsta šimtamečiu įdirbiu (partija šiemet atšventė gyvavimo Lietuvoje šimtmetį) ir europine krikščioniškosios demokratijos idėjų taikymo patirtimi. Produktyviai atrodo, jeigu joms atsirastų galimybė suteikti realią išraišką, krikščionių demokratų propaguojamos solidarumo ir ypač subsidiarumo idėjos bei socialiai orientuotos rinkos idealas.
 
Išsamiausią ir kompleksiškiausią santykį su vertybėmis tebesiūlo konservatoriai, šalia rašytinės Konstitucijos pasiūlę dar ir “sutartinę visuomenės vertybių Konstituciją” – Sutarimą dėl vertybių. Pabrėžiamas vertybinio valstybės angažavimosi poreikis: “Valstybė turi išmokti rūpintis vertybėmis, jas ginti, nes valstybės neutralumas jų atžvilgiu reiškia, kad visuomenė yra paliekama viena ginti savo gyvybiškai svarbias vertybes. […] Valstybė turi būti ištikima vertybėms, o visuomenė turi dėl jų sutarti”. Tokios pamatinės vertybės yra laisvė, bendruomeniškumas, šeima, teisingumas, nuosavybė. Ryžtamasi netgi užsiimti ankstesnių vertybinių nuostatų korekcija: “Laisvė – tai vertybė, kuria mūsų visuomenė besąlygiškai tikėjo, tai vertybė, kuri mus stiprino atgaunant ir įtvirtinant nepriklausomybę. … Bet laisvės vertybė negali būti vienintelė ir nelygstama.” Šitaip iki galo nepasvėrus perkeliant politinės filosofijos nuostatas ir debatus į partijos programą, netikėtai – ir, esu tikras, visiškai netyčia ir necharakteringai – nuskamba vos ne autoritariška gaida. Gal geriau būtų naudoti “pozityvios laisvės”, nukreiptos į žmogaus visokeriopą išsipildymą, sampratą.
 
Liberalų ir Centro Sąjungos programos vertybinė nuostata viena ir akivaizdžiai neartikuliuojama – ją išreiškia programos pirmajame puslapyje pajuodinta, rituališkai triskart pakartota frazė “kiekvienas iš mūsų galime”. Tai – privačios iniciatyvos, plačiai suvokiamo verslumo ir laisvosios rinkos vertybės, į kurias nuosekliai, nors ir neišradingai, apeliuojama visų viešojo gyvenimo aspektų tvarkymui ir problemų sprendimui.
 
Tačiau jeigu svarstant ir diskutuojant vertybes, jomis domintis, formuluotėje gali atsirasti atsitiktinė neatsargi gaida, tai Socialdemokratų ir Naujosios Sąjungos visiškas abuojumas vertybėms akivaizdus. Jų vertybių sąrašas – “žmogaus orumas, laisvė, lygybė, teisingumas, teisėtumas, tolerancija ir solidarumas” – toks pats arbitralus, kaip ir pinigų sumos, kurias žadama skirti toms ar kitoms interesų grupėms. O kai pora eilučių žemiau koalicijos programoje išsakoma mintis, kad bus “saugomas tautinis išskirtinumas”, belieka palinkėti, kad į šią programos eilutę netyčia neatkreiptų dėmesio tarptautiniai žmogaus teisių stebėtojai.
 
Taigi, šių rinkimų programose galima įžvelgti naują pagirtiną bruožą – dėmesį vertybėms, netgi deklaruojamą siekį iškelti vertybes į politinio gyvenimo centrą. Antra vertus, santykio su visuomene požiūriu partijoms tegalima palinkėti peržiūrėti programose deklaruotas nuostatas ir įtvirtinti sampratą, kurioje visuomenė būtų traktuojama kaip lygiavertis dialogo dalyvis ir lygiavertis partneris valstybės valdyme.