Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Partijų rinkiminių programų nuostatos: prieštaravimai bei naujovės

dr. Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2004-10-04
Pranešimas konferencijoje "Piliečių pasirinkimas 2004", Vilnius
 
Partijų programos – pagrindinis vertinimų pagrindas
 
Artėjant rinkimų į Seimą datai, dauguma partijų ir koalicijų galiausiai pateikė savo rinkimines programas. Vien tai, jog programos paskelbtos likus mėnesiui ar mažiau iki rinkimų dienos rodo partijų, o iš dalies ir rinkėjų, požiūrį į programų – partinių principų bei įsipareigojimų – svarbą rinkimų metu. Žvilgtelėjus į Lietuvos vyriausybių sprendimus per pastaruosius ketverius metus taip pat galima aptikti nemažai priemonių, kurios taip ir liko tik programose. Būtent dėl to Lietuvoje pastaruoju metu daug diskutuojama apie programinių nuostatų ir ideologijos prasmę.
 
Iš tiesų, ne vien programos lemia išrinktų politikų sprendimus – jiems turi įtakos ir interesų grupių reikalavimai, ir tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, ES, ir nenumatyti įvykiai. Be to, dažnai visiems valstybės piliečiams būna tik geriau, jei kai kurios rinkiminių programų nuostatos lieka neįgyvendintos. Tačiau tai nereiškia, jog nebeverta kreipti dėmesio į partijų rinkimų programas. Vis dėlto rinkimų programa yra vienintelis tvirtesnis pagrindas, kuriuo remiantis galima prognozuoti busimojo Seimo ir vyriausybės politiką bei jos pasekmes šalies ekonomikai ir gyventojams. Dar daugiau – tai vienintelis demokratine sistema ir vertybių svarba tikinčių piliečių orientyras pasirenkant, už ką balsuoti. Šis orientyras dar svarbesnis kai kalbame apie naujas partijas bei koalicijas, kurios neturėjo galimybės (ir atsakomybės) formuoti vyriausybę.
 
Kas būdinga šiuose rinkimuose dalyvaujančių partijų ir koalicijų programoms? Kokie jų išskirtiniai bruožai? Kokie siūlymai galėtų turėti didžiausią įtaką šalies ekonomikai bei visiems gyventojams? Toliau pateikiami pamąstymai šiais klausimais, kurie grindžiami atlikta partijų programų analize.
 
Įprastos temos
 
Pirmiausia vertėtų pastebėti, jog šiems rinkimams rengtos partijų programos daugeliu bruožų nesiskiria nuo ankstesnių rinkimų. Kaip ir anksčiau dominuoja trumpalaikiai akcentai, pirmiausia socialinės paramos, t.y. pensijų ir atlyginimų didinimo pažadai. Absoliuti dauguma partijų ne svarsto ilgalaikių reformų reikalus ir teikia savo siūlymus dėl to, kaip turėtų būti keičiama sveikatos apsaugos ar švietimo sistema, bet orientuojasi į trumpalaikes priemones, kurios geriausiu atveju tik laikinai pagerintų kai kurių visuomenės grupių padėtį, o blogiausiu atveju – sukeltų rimtų problemų šalies finansams. Siūlymai didinti pensijas ar minimalius atlyginimus (bet ne atlyginimus bendrai!), nesusiejant šio proceso su ekonominiu augimu, ar radikaliai didinti pensijų pakeitimo koeficientą skamba mažų mažiausiai neatsakingai. Tiesa, turbūt kaip ir anksčiau, po rinkimų šie pažadai būtų interpretuojami, peržiūrimi ir galiausiai keičiami. Tačiau dabar galima konstatuoti, jog noras patraukti nuo valstybės paramos tiesiogiai priklausančių piliečių dėmesį persveria atsakomybę prieš visą visuomenę.
 
Kitas visos visuomenės interesų ignoravimo požymis, būdingas ir ankstesniems ir šiems rinkimams – daugelio partijų orientacija į atskiras interesų grupes. Geriausias pavyzdys yra ūkininkai, kurių problemoms beveik kiekviena partija skiria atskiras programos dalis. Tačiau neverta tikėtis, kad tose dalyse svarstoma, kaip sudaryti sąlygas plėtotis konkurencingam žemės ūkiui, augti produktyvumui, daliai žmonių pereiti į kitas veiklos sritis, spręsti Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos problemas – aukštas maisto produktų kainas, iškraipytą rinką ir nemažėjančias dosnias subsidijas. Nei viena be išimties partija neskiria šiems klausimam dėmesio. Vietoje to siūloma reguliuoti supirkimo kainas, didinti superkamų produktų kiekius ir pan., t.y. taikyti priemones, kurios tik perkeltų esamus politikos trūkumus kitiems, dažniausiai maisto produktų vartotojams. Tai ypač būdinga Darbo partijos, K. Prunskienės koalicijos ir kai kurių marginalinių partijų programoms. Ir nors dažnai savo programų įžangose daugelis jų autorių nepamiršta paminėti, kad jų partija sieks vienodai atstovauti visų Lietuvos piliečių ir visuomenės grupių interesams, pateikiant konkrečius siūlymus šis gražus principas yra pamirštamas.
 
Šie rinkimai nuo ankstesnių taip pat nesiskiria ir dėmesiu madingoms temoms. Kaip ir anksčiau beveik kiekviena partija nori paminėti savo programoje užsienio rinkų paieškos lietuviškoms prekėms ar biokuro gamybos temas. Daug nesvarstoma kodėl ir kas iš to. Tačiau tokiais visai visuomenei tikrai ne pirmaeilės svarbos klausimais pasisakyti madinga. Turbūt apie tai bus kalbama ir kituose rinkimuose.
 
Naujienos
 
Vis dėlto besidomintys partijų programomis šį kartą gali atrasti ir naujų tendencijų. Pirmiausia, kai kurios partijos daugiau dėmesio skiria vertybių klausimams. Aiškiausiai tai matosi Tėvynės Sąjungos bei Krikščionių demokratų programose, tačiau aiškias vertybines orientacijas, nors ir ne taip išsamiai išdėstytas, galima įžvelgti ir Liberalų ir centro sąjungos programoje. Tiesa, tuo pačiu galima pastebėti, kad Tėvynės Sąjungos programai būdingas ir bene didžiausias paradoksas, susijęs su vertybėmis: nepaisant joje išsakomos kritikos dėl žmonių santykių šeimoje ir bendruomenėje susvetimėjimo ir „ekonomizavimo“, pagrindinės siūlomos šeimos politikos priemonės – išmokų, mokestinių lengvatų ir kitų paskatų gimstamumui didinti ar globos skatinimui – kaip tik parodo „prekinį“ požiūrį į šeimos santykius. Tačiau apskritai vertybių akcentavimas yra sveikintinas dalykas, svarbiausia, kad konkrečios siūlomos priemonės labai nenukryptų nuo jų.
 
Antras ganėtinai naujas reiškinys – rinkiminių pažadų kiekybinės išraiškos. Tai ypač būdinga šiuo metu tebevaldančios koalicijos programai, o iš dalies ir Darbo partijos programai. Akivaizdu, jog pirmuoju atveju tai yra dabartinės vyriausybės biurokratinio įdirbio rezultatas. Kiekybiniai ekonominiai rodikliai daug kam atrodo iš tiesų patraukliai ir tarsi suteikia rinkiminiams pažadams konkretumo. Tačiau daugelis tokių kiekybinių orientyrų viso labo ir tėra tik orientyrai, kurie tiesiogiai nepriklausys nuo būsimo Seimo ir vyriausybės darbo rezultatų. Tai pirmiausia pasakytina apie tokius rodiklius kaip infliacija ar BVP augimas. Aišku, jiems vyriausybės politika neabejotinai turi įtakos, tačiau ji tėra tik vienas iš veiksnių. Vyriausybė savo sprendimais tiesiogiai gali tik keisti pensijų dydį ar minimalų atlyginimą, nors ir panašūs sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į galimą poveikį šalies finansams, rinkos reakciją ir kitus veiksnius. Be to, kai kurie prognozuojami pokyčiai, kurie pateikiami kaip koalicijos nuopelnas, jei ji būtų išrinkta, įvyks bet kokiu atveju. Pavyzdžiui, ūkininkų pajamos didės vien todėl, jog Lietuva tapo ES nare, o pensijos didės augant darbo užmokesčiui. Tad kiekybinės prognozes turėtų būti vertinamos santūriai.
 
Dar viena įdomi naujovė – dėmesio sutelkimas ties vidaus politikos klausimais, mažiau jo skiriant užsienio politikai. Tai sveikintina tendencija, kadangi būtent Lietuvos vidaus reikalai labiausiai rūpi rinkėjams ir šalyje yra gana daug nebaigtų darbų, kuriems nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, dedant visa pastangas kuo sparčiau įstoti į ES ir NATO. Galima paminėti įprastas sritis – švietimą, sveikatos apsaugą, pradėtą pensijų reformą, žemės ūkio politiką, valstybės valdymo reformą, kurioms tikrai reikia skirti daugiau dėmesio ir lėšų. Tačiau minėtų sričių reformoms dauguma partijų taip pat neskiria pakankamai dėmesio. Nors yra išimčių, pavyzdžiui, Tėvynės Sąjunga ir pateikia išsamius ir nuoseklius valdymo reformos principus. Be to, reikia nepamiršti, jog dalyvaujant ES politikoje, reikia turėti ir Lietuvos atstovavimo Sąjungoje prioritetus bei savo poziciją joje svarstomais klausimais. Tačiau tik kelios partijos, ypač Liberalų ir centro sąjunga aptaria šiuos klausimus. Na, ES fondus „efektyviai“ įsisavinti nori beveik visi. Tačiau tai, kas vyksta pačioje ES yra tolimas ir nelabai įdomus dalykas. Tai yra didelis trūkumas, rodantis menką politikų įdirbį ES klausimais, kurie jau tiesiogiai veikia daugelį Lietuvos ekonomikos sričių.
 
Galiausiai negalima nepastebėti ir dar vieno naujo šių rinkimų bruožo – stipraus kai kurių partijų noro keisti žaidimo taisykles Lietuvoje. Tiesa, ir anksčiau pasitaikydavo siūlymų radikaliai keisti politinę sistemą, tačiau juos teikdavo mažai šansų į Seimą patekti turinčios partijos. Šį kartą tai siūlo ne tik Seime greičiausiai turėsiančios vietų, bet ir galinčios formuoti vyriausybę partijos. Nors pokyčiai savaime dažniausiai sukelia neapibrėžtumą rinkoje ir visuomenėje, jie yra neišvengiama gyvenimo dalis. Ypač dar reformų nebaigusioje šalyje. Tačiau dauguma pakeitimų, kuriuos siūlo Darbo partija ar R. Pakso koalicija vis dėlto greičiausiai neatneštų teigiamų rezultatų. Pavyzdžiui, priešingai nei savo programoje siekia Darbo partija, rinkimų į Seimą sistemos keitimas kaip tik sustiprintų siaurų interesų grupių bei asmeninių interesų įtaką politikai.
 
Geri norai, tik priemonės netikusios
 
Minėtas neatitikimas tarp gerų deklaruojamų norų ir nelabai jiems įgyvendinti tinkamų priemonių yra bene ryškiausias absoliučios daugumos partijų programų bruožas. Norima vienodai atstovauti visiems Lietuvos žmonėms, bet siūlymuose kažkodėl ignoruojami vartotojai ir mokesčių mokėtojai ir ypač ateities kartos. Norima sudaryti sąlygas Lietuvos įmonių konkurencingumui augti, tačiau siūlomos įvairios protekcionistinės ir paramos priemonės, kurios kaip tik sumažintų konkurencinį spaudimą ir tuo pačiu gebėjimą konkuruoti. Norima suteikti regionams daugiau galių, didinti decentralizaciją, tačiau negalvojama, jog galių didinimas neišvengiamai turi būti susietas su naujomis atskaitomybės priemonėmis. Tokių pavyzdžių galima rasti beveik visose srityse.
 
Baigiant šią apžvalgą vertėtų paminėti tai, kuo dauguma komentatorių pradeda. Tai yra daugelio programų vidinis prieštaravimas tarp noro didinti išmokas iš biudžeto įvairioms visuomenės grupėms (ar didinti perskirstymą, kaip šiuo metu tampa madinga sakyti) ir tuo pačiu mažinti mokesčius. Iš tikrųjų čia prieštaravimas nėra toks akivaizdus, kaip gali atrodyti, Kai kurių mokesčių sumažinimas vis dėlto gali padidinti biudžeto įplaukas. Tai rodo ir Lietuvos, ir kai kurių kaimyninių šalių patirtis, sumažinus pelno mokestį. Panašaus efekto galbūt galima būtų tikėtis ir sumažinus pajamų mokestį. Tai, beje, ir siūlo Tėvynės Sąjunga bei Liberalų ir centro sąjunga. Tad tiesioginio prieštaravimo čia gali nebūti. Prieštaravimas yra veikiau tarp trumpalaikių politinių interesų bei ilgalaikių visos visuomenės interesų – kokiems tikslams (o ne visuomenės grupėms), bus skiriamos lėšos ir ar jos išspręs ilgalaikes, sistemines mūsų šalies problemas. Būtent apie tai turėtų daugiausia būti diskutuojama prieš šiuos rinkimus. Būtent į tai, t.y. kokios ilgalaikės siūlomų priemonių pasekmės šalies ekonomikai ir visuomenei slypi už rodiklių ir dosnių pažadų, turėtų gilintis ir rinkėjai, kurie pasiryš pavartyti partijų programas ar bent pasiklausys priešrinkiminių diskusijų.