Turbūt visi pastebėjote, kad šio seminaro darbotvarkėje yra daug žodžių, nusakančių mūsų pasirinkimo galimybes. Tokie žodžiai yra alternatyvos, būdai, pasirinkimas. Šiandien yra turbūt paskutinė diena, kai prieš perduodant šį įstatymo projektą į Seimo narių rankas, dar galime kalbėti apie alternatyvas. Vėliau kalbėsime apie konkretų modelį, apie vienos ar kitos įstatymo nuostatos įgyvendinimą. Todėl šiandien norėčiau priminti, kodėl atsirado privačių pensijų fondų įstatymo projektas ir kokios yra pagrindinės privataus pensijų draudimo prielaidos.
Pirma - tai būtinybė suteikti žmonėms galimybę privačiai kaupti pinigus senatvei. Demografinė padėtis ir kitos gyvenimo tendencijos rodo, jog negalėsime gyventi, laukdami iš valdžios malonių, kurių dydis neabejotinai mažės. Vadinasi, kuo anksčiau pradėsime ruoštis alternatyvoms, tuo lengviau bus pakeisti paternalistinės valstybės "gyvenimo būdą", išvengiant esminių krizių. Siūlydami privatų pensijų kaupimą žmonėms, mes visą laiką pabrėždavome, kad tai yra ne valdžios, o rinkos sprendimas. Kiekvienas žmogus, pasirinkdamas privatų draudimą rinkoje, pasirenka RINKĄ su visais jos bruožais. Rinka, kaip žinia, gali kilti, gali ir kristi. Svarbu, kad tai sąlygotų jos pačios raida. Deja, Lietuvoje valdžios sprendimai ir kišimasis išbalansuoja rinką. Tokiom aplinkybėm rinkos kritimas yra ne jos yda, o kišimosi pasekmė.
Įsivaizduokime, kas vyktų Lietuvoje, jei daugelis žmonių imtų privačiai kaupti pinigus senatvei. Tos lėšos, kurios priešingu atveju patektų kur nors mokesčių pavidalu ir būtų perskirstytos per valdžios biudžetą, bus sukauptos privačiuose fonduose ir investuojamos rinkoje. Galima tikėtis, kad jos bus investuotos pačiu efektyviausiu būdu ir suteiks privatiems pensijų fondams maksimalią grąžą.
Šiandien nemažai girdėjome apie tai, kas gali sutrukdyti efektyviausiai investuoti. Galima paminėti keletą veiksnių. Pirmiausia pakalbėkime apie garantijų vaidmenį. Pateikti argumentai, kad papildomo savanoriško draudimo atveju jokių garantijų nereikia. Manyčiau, kad šio principo turėtume laikytis ir Lietuvoje. Be to, svarbu žinoti, kaip garantijos veikia draudimo efektyvumą. Mes tyrėme šalių, kuriose veikia privatūs draudimo fondai, statistiką. Ji byloja, kad ten, kur yra daugiausia garantijų, vidutinė grąža apdraustiesiems yra didžiausia, o šalyse, kur garantijų yra daugiausia, grąža tesiekia 4-5 procentus metinio prieaugio. Šalyse, kur garantija yra minimali, grąža, pasirodo, viršija 10 procentų. Galite įsivaizduoti, kokį prieaugį tokios investicijos suteiktų žmogui, kuris draudžiasi trisdešimčiai metų. Niekieno netrikdoma, per trisdešimt metų rinka neišvengiamai turėtų kilti. Tokiu atveju investicijos turi atnešti tokią grąžą, kad investuotojo santaupos padidės keleriopai. Bet - kuo daugiau garantijų, tuo mažesnė grąža.
Prieš įgyvendinant privatų pensijų draudimą, privalome padaryti viską, kad valdžios kišimasis į rinką būtų minimalus. Jei norime, kad įmonėms, sugebėsiančioms efektyviausiai panaudoti lėšas, sektųsi rinkoje ir jos galėtų grąžinti investuotojams priklausančią dalį, jos turi veikti laisvos konkurencijos sąlygomis. Tai reiškia, kad kuri nors iš jų negali praturtėti subsidijų sąskaita. Kol Lietuvoje subsidijavimas gyvuoja įvairiomis formomis, laisvos konkurencijos sąlygų čia nėra. Neteisingos konkurencijos sąlygomis bankrutavusi įmonė gali nusinešti su savimi ir būsimųjų pensininkų investicijas. Mažai ką paguos, kad pati įmonė dėl to nebus kalta… Taigi, prieš paleidžiant privačius pensijų fondus į gyvenimą, reikia sustabdyti bet kokį intervencionizmą ir leisti rinkai veikti. Tokiu atveju, grąža tampa prognozuotina ir per ilgesnį laiką turi būti teigiama.
Dar vienas dalykas, kurio negalime pamiršti - tai, kad privačių pensijų fondų veikimo tikslas yra finansiškai aprūpinti žmones senatvėje. Vadinasi, pensijų fondams negalima užkrauti vietinės pramonės atgaivinimo ar vietinės kapitalo rinkos pakėlimo tikslų, nors ir kaip šie dalykai atrodytų svarbūs. Pagrindinis fondų veikimo tikslas yra maksimali grąža, kartu užtikrinant ir apdraustųjų saugumą. Vadinasi, fondų laisvė investuoti užsienyje arba į jų pasirinktą Lietuvos įmonę neturi būti varžoma. Per tuos metus, kai institutas dirbo prie pensijų fondo įstatymo projekto, įvyko daug metamorfozių. Vieną iš jų norėčiau šiandien paminėti. Buvo daug ginčijamasi, ar fondai turėtų veikti apibrėžtų išmokų, ar apibrėžtų įmokų pagrindu. Beveik vienbalsiai buvo nutarta, kad apibrėžtų išmokų sistema mums yra netinkama. Ji susijusi su labai didele rizika ir neatsitiktinai pasaulyje jau atgyvenusi. Todėl mes turime pradėti nuo apibrėžtų įmokų sistemos, garantuojančios, kad tai, ką investavai, sugrįš su prieaugiu, kad ir koks jis bebūtų. Pastebėkime įdomią metamorfozę: mes kalbame apie apibrėžtų įmokų sistemą, o paskutiniai įstatymo pataisymai de facto įteisina apibrėžtų išmokų sistemos sukūrimą.
Norėčiau plačiau pakalbėti apie dirbtinai primestų garantijų vaidmenį. Štai siūloma įteisinti privalomą minimalią grąžą, siejant ją su metiniu bankų depozitų palūkanų vidurkiu. Pirmiausia minimali grąža yra bloga tuo, kad ji gali išprovokuoti fondų bankrotą, nes ji reikalauja lėšų prieaugio tais metais, kai realiai tų lėšų nėra. Deja, iki šiol neatsakyta į klausimą, iš kur reikės tas lėšas paimti. Finansininkai puikiai supranta, kad kiekviena finansinė sistema turi būti išbaigta. Jeigu joje trūksta lėšų, jokie užkeikimai, jokie gražūs žodžiai jų nesukuria. Vadinasi, tokia sistema gali provokuoti bankrotus ir netgi atbaidyti žmones nuo tokios veiklos. Antra priežastis, dėl kurios minimali grąža yra ydinga ta, kad rinkai augant, ji duoda didesnę grąžą nei bankų sistema. Jeigu orientuojamasi į kažkokį minimalų rodiklį, tai sistema (ypač nekonkurencinė, kurią turbūt turėsime) suveikia taip, kad tik ta minimali grąža ir bus gaunama. Visi veikiantys fondai net ir gerais metais, kai rinka pakankamai išauga, bevelys sumokėti žmonėms tik tą privalomą bankų palūkanų vidurkį. Kodėl? Todėl, daugiau mokėti nebūtina. Kita vertus, fondams reikia atidėti į rezervus "blogiems" metams. Sistema niveliuos skirtingų fondų žmonėms teikiamą naudą, orientuos juos visus į bankinių palūkanų vidurkį. Ar vardan jo žmonės draudžiasi? Anaiptol. Jie draudžiasi, kad galėtų pasinaudoti kapitalo rinkos privalumais. Studijavusieji įstatymą turbūt žino, kad jame numatomos skirtingos programos. Jos skiriasi tuo, į ką žadama investuoti, kokios strategijos ir rizikos laikytis.
Leiskite paklausti: kokia prasmė siūlyti skirtingas programas, iš kurių viena gal orientuosis į vieną pramonę, kita - į užsienio vertybinius popierius, trečia - į valstybės obligacijas ir t.t., jeigu galų gale viskas bus niveliuojama ir kiekviena programa de facto skirs visiems tą pačią minimalią grąžą? Akivaizdu, kad tokia sistema nėra naudinga apdraustiesiems. Jeigu valdžia labai nori pasirūpinti tais gyventojų sluoksniais, kurie patys nesugeba savimi pasirūpinti, tai blogiausiu atveju tegu ji nustato vieną privalomą programą su minimalia grąža. Tada tam tikras gyventojų sluoksnis galės naudotis ta programa, o visi kiti žmonės, pasiruošę prisiimti rinkos riziką ir atsakyti už savo sprendimus, nebus žeminami, turės pasirinkimo laisvę. Ne paskutinį vaidmenį naujoje veikloje turėtų vaidinti valdymo įmonės. Tačiau drįsčiau teigti, kad dėl dvigubų barjerų valdymo įmonės jame visiškai nedalyvaus. Fondams nustatyti labai griežti minimalaus kapitalo ir kapitalo pakankamumo reikalavimai. Tokie pat reikalavimai keliami ir valdymo įmonei. Jeigu norime, kad kuris nors iš šitų vienetų prisiimtų riziką, tai būtent jam ir turėtume taikyti visus reikalavimus. Įstatymo siūlomomis sąlygomis nerasime norinčio kurti fondą šalia valdymo įmonės, dėti į abu po 4 milijonus litų ir vykdyti kitus dvigubus reikalavimus.
Kartais teigiama, kad fondai padės tik mažai pasiturinčių žmonių dalelei, o daugumos problemų jie neišspręs. Manau, kad esant tam tikroms sąlygoms pensijų fondai sugebėtų išspręsti būtent daugumos žmonių problemas. Tačiau tam reikalingi kitokie valdžios sprendimai ir kitoks visuomenės mentalitetas. Turime atsisakyti valstybės paternalizmo. Žmonės, suvokę, kad jie yra atsakingi patys už save, šiandien pat apsispręstų gyventi kitaip. Deja, signalų pakeisti gyvenimo būdą jie iš valdžios negauna. Netgi priešingai - štai neseniai buvo priimtas įstatymas, pagal kurį dalis akcizų bus naudojama kultūrai ir sportui remti. Tai yra, būtent toms šakoms, kuriose jau atsiranda rinka, ir kur žmonės, rodydami iniciatyvą ir naudodami savo turtą bei talentą, pajėgia siūlyti nevaldiškus sprendimus. Senosios sistemos gaivinimas neskatina žmogaus pradėti kokį nors verslą, susijusį, tarkim, su menu, o skatina bėgti į Kultūros ministeriją, registruoti kokią nors organizaciją, finansuojamą iš Kultūros ministerijos lėšų. Negalima tikėtis, kad pensijų aprūpinimas bus traktuojamas kitaip nei menas ir kultūra. Visur turėtų galioti tie patys dėsniai. Jei valdininkai tik kalbės, skatindami žmones draustis privačiai, o tuo pačiu metu leis pačiom įvairiausiom reikmėm mokesčiais surinktus pinigus, tai žmonės nežinos, kaip elgtis.
Verta pabrėžti ir mokesčių sistemos pakeitimus, įgalinančius žmones investuoti į privačius pensijų fondus. Šie pakeitimai, be abejo yra būtini, tačiau nereikia apsiriboti tik jais. Jeigu norime, kad privačiai draustis galėtų vidurinio sluoksnio žmogus, reikia galvoti, kaip sumažinti bendrą jam tenkančių mokesčių naštą. Priminsiu, kad neseniai buvo priimtas įstatymas, pagal kurį stambiems užsienio investuotojams pažadėta nedidinti mokesčių. Tokio įstatymo Lietuvos piliečiams ir investuotojams, deja, niekas nepriėmė ir nežada priimti. Jei žmogus bus atleistas nuo vienų mokesčių ir galės sumokėti įmoką į privatų pensijų fondą, o kitais mokesčiais tie patys pinigai bus iš jo paimti (nes biudžeto išlaidos nemažėja) tai žmogus liks su tokia pat pinigų suma kišenėje. Jeigu anksčiau jam po mokesčių likdavo 1000 litų, tai ir dabar liks 1000 litų. Daug svarstome tai, ar privati pensijų sistema turi būti privaloma, ar savanoriška. Jeigu Sodra apsiribotų tik minimalių pensijų mokėjimu, žmonės mokėtų įmokas į Sodrą ne nuo visų pajamų, o nuo jų dalies. Kadangi nuo dalies pajamų minimalias pensijas jie jau užsidirbtų, tai žmonės pradėtų galvoti apie privatų pensijų draudimą. Masinį draudimą pasiektume ne prievarta, o automatiškai, nes žmonės žinotų, jog iš Sodros gaus tik minimalią pensiją. Tuomet nereikėtų kalbėti apie privalomos privačių pensijų sistemos įdiegimą, nes dauguma žmonių patys nutartų draustis, dar svarbiau, sumažėję mokesčiai biudžetui ir Sodrai suteiktų tam realių lėšų. Tokių reformų įgyvendinimas yra lemtingas. Jei iš tiesų norime, kad privačiais pensijų fondais pasinaudotų ne 5 procentai, o didžioji žmonių dauguma.
